Diversantai iš kosmoso

Tai įvyko 1983 metų spalį. Priekarpatės karinės apygardos raketų bazėje staiga suveikė raketinio puolimo pavojaus įspėjimo sistema. SSRS raketinės kariuomenės strateginės paskirties divizijos budėtojas paskelbė kovinį pavojų. Padėtis taip sparčiai komplikavosi, kad skydelyje net sužibo komanda „Paleisti".

Iš esmės tai reikštų, kad amerikiečių branduolinės raketos artėja prie mūsų sienų. Šiuo atveju scenarijus būtų paprastas ir žiaurus: Pamaskvio Surovatichoje esančioje centrinėje vadavietėje būtų spaudžiamas branduolinis mygtukas „Starto jungiklis". Mūsų raketos kristų ant amerikiečių galvų, šie kirstų atsakomąjį smūgį, ir visas pasaulis nugarmėtų į pragarą.

Vis dėlto tuo metu žvalgyba pranešė: nei amerikiečiai, nei britai, nei kuri kita branduolinė valstybė Sovietų Sąjungos neatakavo. Tad kieno „raketas" mato mūsų radarai? Atsakymas ir šiandien skamba fantastiškai: tai - neatpažinti skraidantys objektai.

Atrodo neįtikėtina, bet „šaltojo karo“ metais dokumentuose užfiksuoti keli atvejai, kai SSRS ir JAV dėl NSO buvo atsidūrusios ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Vengdamas daugžodžiauti, pasiremsiu tiesioginių šių įvykių tyrėjų teiginiais.

Štai ką pasakojo Borisas Aleksandravičius Sokolovas, technikos mokslų daktaras, anuomet buvęs slapto karinio MTI bendradarbis: „Aš asmeniškai dalyvavau tiriant tris tokius atvejus. Pirmasis įvyko 1983 m. spalio 4-ąją Ukrainos teritorijoje veikusioje vienoje strateginės paskirties raketinės kariuomenės divizijų. Ten buvo dislokuota Priekarpatės karinės apygardos 50-oji SPRP (specialiosios paskirties raketinių pajėgų) divizija.

Viskas prasidėjo nuo to, kad danguje virš vadavietės staiga pasirodė išsyk keli objektai, kurie sparčiai artėjo nuo vakarinės pasienio pusės.“

Užbėgdamas už akių priminsiu, kad, pasak Boriso Sokolovo, kruopšti liudininkų apklausa patvirtino, jog buvo kalbama ne apie atmosferos reiškinius ar kamuolinius žaibus, kurie dažnai painiojami su NSO. Radarai tokių objektų paprasčiausiai nebūtų užfiksavę.

Šiuo atveju ne tik technikos prietaisai juos užfiksavo kaip priešo raketas, bet ir vizualiai objektai buvo panašūs į skraidymo aparatus. Jie judėjo tokiu neįtikėtinu greičiu ir taip meistriškai manevravo, kad versija apie galimo priešo lėktuvus pažeidėjus arba raketas išsyk buvo atmesta: šiuolaikiniai lėktuvai ar raketos taip skraidyti paprasčiausiai negali. Komisijos narių nuomone, tai buvo tikrai dirbtinės kilmės skraidymo aparatai, bet kokie jie ir kam priklausė, nustatyti nebuvo įmanoma.

Beje, tada net ne tai buvo svarbiausia, nes visų specialistų dėmesys buvo sutelktas į įvykius karinės vadovybės posėdžių salėje. O šie klostėsi išties neįprastai. Dėl tikslumo pateiksiu iššifruotą dar vieno to incidento tyrimo komisijos nario - pulkininko Aleksandro Aleksandrovičiaus Plaksino - pasakojimą:

„Šio reiškinio stebėjimo vidurinėje fazėje, 21 val. 30 min. Maskvos laiku, vadavietėje staiga suveikė kovinio komplekso automatinė valdymo sistema. Užsižiebė visi signalinio ekrano indikatoriai, kaip, tarkime, susiklosčius instrukcijose nenumatytai situacijai. Svarbiausia, kad užsižiebė skydelis su komanda „Paleisti".

Pasak Aleksandro Plaksino, komanda „Paleisti" nesuveikė tik todėl, kad nežinomi objektai komplekso magnetinėje juostoje negebėjo atgaminti Generalinio štabo šifro. Branduolinio komplekso valdymą pavyko atstatyti tik tada, kai objektai lygiai taip pat netikėtai dingo.

Žinoma, apie įvykį iškart buvo pranešta Maskvai. Buvo pradėtas tyrimas. Šio ypatingo atsitikimo liudininkų parodymai buvo kruopščiai išnagrinėti aukščiausiose instancijose. Tyrimo medžiagoje, kurią man teko laikyti rankose, išties buvo pateikti neįtikėtini duomenys apie tai, kaip atrodė ir kaip judėjo tie neatpažinti skraidantys aparatai. Bet jų kilmės visgi nepavyko atskleisti. Tai tikrai negalėjo būti amerikiečių raketos ar lėktuvai, bet kodėl tada švieslentėje staiga įsižiebė komanda „Paleisti"?

Regis, liko dar viena - „žemiškoji" versija.

Galima buvo spėlioti, kad, pasinaudodami netikėtu NSO pasirodymu virš strateginio branduolinio objekto, kariškiai mėgino pateisinti komplekso darbo nesklandumus. Tačiau komisijos darbas buvo taip įslaptintas, kad tokia „egzotiška" informacinės priedangos versija kažin ar galėtų būti įmanoma. Tad kam buvo skirtas šis „NSO maskaradas"? Juk apie šį įvykį žinojo daugių daugiausia dešimt žmonių.

Beje, po daugelio metų išslaptintuose Pentagono archyvuose radome užuominų apie analogišką įvykį, kuris beveik tuo pačiu metu nutiko JAV, Virdžinijos valstijos Norfolko mieste. Lygiai taip pat, kaip ir pas mus, JAV strateginių branduolinių pajėgų bazės valdymo centre staiga suveikė parengiamoji tarpžemyninių balistinių raketų paleidimo sistema. Budėtojai strategines branduolines pajėgas pervedė į aukščiausio laipsnio kovinę parengtį, lyg prasidėjus branduoliniam karui.

Budėtojų tarnyba įjungė pavojaus signalo papildomos patikros režimą, ir tik tada paaiškėjo, kad technikos prietaisai reagavo ne į rusų raketas, o į keistus, akivaizdžiai dirbtinės kilmės objektus, kuriuos stebėjo daugybė liudininkų. Kadangi į objektus reagavo radarai, jie negalėjo būti optinė apgaulė ar gamtiniai atmosferos reiškiniai.

Taip 1983 metų rudenį pagrindiniai „šaltojo karo" priešininkai Sovietų Sąjunga ir JAV vos neatsidūrė ties branduolinės katastrofos slenksčiu, o jo kaltininkai būtų buvę neatpažinti skraidantys objektai (NSO).

Privalu pažymėti, kad tokių pavyzdžių, kai buvo „tikrinamas branduolinių valstybių budrumas", būta tikrai ne vieno. Kariniuose archyvuose saugoma dešimtys panašių dokumentų, susijusių su kariniame jūrų laivyne ir karinėse oro pajėgose vykusiais incidentais.

Apie vieną tokį įvykį, kai mūsų šalis vos nebuvo įtraukta į pasienio konfliktą, papasakojo garsi lakūnė Marina Lavrentjevna Popovič, o kad tuo patikėtumėte, pateiksiu mūsų pokalbio santrumpą:

„Vieno planinio skrydžio metu staiga pamatėme, kad mūsų lėktuvo link skrenda visa grupė kažkokių objektų. Šviečia, skrenda be garso, keičia aukštį, manevruoja."

Anot Marinos Lavrentjevnos, kadangi pažeidėjai judėjo nuo vakarinio pasienio, visose budinčiose kovinėse dalyse buvo paskelbta karinė parengtis. Į orą buvo pakelta budinčioji naikintuvų grandis, bet lakūnų raportas vadavietės budėtojams atrodė labiau nei netikėtas. Į jokių galimų priešininkų lėktuvą oro erdvės pažeidėjai nebuvo panašūs.

Jie atrodė lyg lėkštės. Svarbiausia, kurį laiką sukę ratus virš oro uosto, vėliau jie vėl pasuko vakarinio pasienio link tokiu dideliu greičiu, kad mūsų naikintuvai jų persekioti tiesiog negalėjo. Incidentui buvo suteiktas „Ypatingos svarbos" statusas, tad nedelsiant apie jį buvo informuotas gynybos ministras.

„Apie šiuos neatpažintus pažeidėjus nedelsiant buvo pranešta kariuomenės vadui, - toliau pasakojo Marina Popovič. - Kariuomenės vadas informavo gynybos ministrą. Buvo sudaryta speciali komisija šiam įvykiui tirti. O tyrimo išvados buvo netikėtos visiems. Kompetentingi organai pranešė, kad lygiai

tokią pačią sumaištį šie neatpažinti objektai sukėlė ir kitų Europos šalių karinėse žinybose. Pasirodo, tą naktį šie objektai praskrido ne tik virš mūsų miesto, virš Dubnos, ir netoli Lvovo, bet ir virš Lenkijos bei Vokietijos, o vėliau nuskrido Vakarų link. Užsieniečiai irgi pakėlė į orą budėjusius lėktuvus manydami, kad tai mes pažeidėme jų oro erdvę. Tačiau lygiai taip pat ir jiems nepavyko pavyti tų NSO.“

Šie pavyzdžiai įrodo dar vieną aplinkybę - neaiškios kilmės neatpažinti skraidantys objektai dažniausiai pasirodo karinių strateginių objektų dislokacijos vietose. Kaip teigia technikos mokslų daktaras Borisas Sokolovas, tiriant NSO pasirodymo atvejus, buvo tikrinamos visos versijos, tarp jų ir nežemiškųjų civilizacijų įtaka. Po tyrimo kai kurie autoritetingi mokslininkai priėjo prie išties šokiruojančios išvados: kažkokia nežinoma trečioji jėga tikrina didžiųjų valstybių branduolinių tvirtovių atsparumą, tad, regis, Visatoje esame ne vieni. Visata yra didžiulė - dešimtys milijardų šviesmečių, joje yra milijardai galaktikų. Todėl tvirtinti, kad niekur, išskyrus Žemę, negali egzistuoti gyvybė, pirmiausia būtų naivu, kita vertus, tai pagrindžiančių įrodymų irgi nesama. Su tokia garsaus mokslininko, fizikos-matematikos mokslų daktaro Julijaus Viktorovičiaus Platovo nuomone sunku nesutikti. Tiesa, kurį laiką ši ideologiškai nenuosekli mintis mūsų šalyje buvo pateikiama tik su žyma „Slaptai". Vis dėlto, nuolat tobulėjant branduolinių raketų ginkluotei, „diversantų iš kosmoso" tema kariškiams tampa vis aktualesnė.

"Valstybinės svarbos ateiviai"