Pasimetę ketvirtoje dimensijoje

Žmogaus svajonė suprasti laiko prigimtį ir išmokti valdyti jį visada buvo labai stipri, tokia pat stipri kaip noras nuskristi į žvaigždes. Mes jau pabuvome už Žemės ribų, bet vis dar negalime keliauti laiku, kada panorėję, o tik paklusę kažkieno nežinomai valiai.

Neįtikėtinas skrydis

Sensacingas pranešimas apie kelionę laike buvo padarytas 1996 metais britų savaitraštyje “Independent wording”. Pievelėje netoli tokios Martos Krauford namo avariniu būdu nusileido naikintuvas “P-0327 Curtiss”. Tokiais lėktuvais skraidė amerikiečiai Antrojo pasaulinio karo metais. Lėktuvas buvo smarkiai apgadintas - fliuzeliažas pramuštas septyniose vietose, kuro bakai per stebuklą liko sveiki.

Pirmoji prie lėktuvo atsirado Marta Krauford, ji ir aptiko pilotą. Jaunas vyras su karine uniforma buvo labai išbalęs, vos laikėsi ant kojų, o jo kalba buvo panaši j sunkiai sergančio žmogaus kliedesius: jis atkakliai tvirtino apie mūšį su fašistų asais ir reikalavo sujungti jį telefonu su pulko vadu. Pritrenkta moteris nusivedė j namus, iškvietė gydytoją, kuris apžiūrėjo pilotą, skubiai susisiekė su karine ligonine
ir po tam tikro laiko išvyko ten su tuo pilotu.

Žurnalistams pavyko sužinoti, kad ligoninėje pilotas, prisistatęs Džonu Volkeriu, atkakliai kartojo tą patį pasakojimą. Jis tvirtino, kad yra Amerikos karinių oro pajėgų leitenantas ir kad 1944 metų balandžio 9 dieną kartu su eskadrile išskrido vykdyti užduoties. Trys fašistų lėktuvai užpuolė jį, Volkeris vieną numušė, bet jėgos buvo nelygios, ir virš Pa de Kalė sąsiaurio jo lėktuvas prarado valdymą. Pilotas jau norėjo šokti iš lėktuvo su parašiutu, bet staiga ryškus šviesos blyksnis ir netikėta tyla tiesiog paralyžiavo jį. Kai vyras atsitokėjo, lėktuvas pikiruodamas smigo žemyn, ausinėse buvo mirtina jėga, savi ir priešų lėktuvai kažkur dingo. Per stebuklą pilotui pavyko išlyginti lėktuvą, pasiekti krantą ir pusiau be sąmonės nutupdyti lėktuvą su tuščiai bakais kažkokiame lauke.

Didžiosios Britanijos PG iš tikrųjų užfiksavo objektą, kuris nedideliame aukštyje artinosi prie Anglijos krantų nuo Pa de Kalė pusės. Lėktuvo pilotas neatsakė į antžeminės tarnybos užklausas, o paskui ir visai dingo iš radarų, ir tik po paros buvo rastas prie M. Krauford namo.

Dar įdomesnių žinių pavyko gauti žurnalistui Džeimsui O’ Harai.

Išstudijavęs visus prieinamus archyvus, jis surinko tokią informaciją: lėktuvas P-0327 buvo 123-oje priedangos eskadrilėje ir be pėdsakų pradingo 1944 metų balandžio 9 dieną po oro mūšio su trimis priešų lėktuvais. Piloto, kurio vardas iš tikrųjų buvo Džonas Volkeris, neleidžia abejoti, kad 25 metų JAV KOP leitenantas, pradingęs 1944 metais, ir žmogus, nusileidęs Didžiosios Britanijos teritorijoje 1996 metais, yra vienas ir tas pats asmuo. Ir lėktuvo korpuso pažeidimai, kuriuos žurnalistas apžiūrėjo asmeniškai, buvo visiškai švieži. O’ Hara neabejojo, kad nuo lėktuvo apšaudymo praėjo tik kelios valandos, o ne 52 metai.

Nepaisant to, oficiali įvykio versija buvo tokia: 25 metų pilotas mėgėjas Džonas Volkeris, restaurauto lėktuvo “Curtiss” savininkas, serga šizofrenija, paūmėjusiu atminties praradimu, nutikusiu jam per vieną iš skrydžių.

Psichikos sutrikimas vystėsi maniakiško susižavėjimo aviacijos istorija fone, todėl visus jo pareiškimus, kad jis esąs Antrojo pasaulinio karo laikų JAV KOP pilotas, reikėtų laikyti būtent šios ligos pasireiškimu. Džonas Volkeris buvo paguldytas gydyti į specializuotą kliniką. Apie tolesnį jo likimą jokių žinių nėra, bet jis neabejotinai buvo geresnis už aktoriaus Viljamo Gryno likimą.

Numirti iki gimimo

Jaunas, vilčių teikiantis aktorius Viljamas Grynas kaip kaskadininkas dalyvavo filmo “Ben-Huras” filmavime, kuris vyko netoli Kalver Sity miestelio Kalifornijoje 1925 metais. Filmuojant garsiąsias vežimų lenktynes, jaunas kaskadininkas dingo be pėdsakų, tiesiog pranyko filmavimo grupės akyse. Nors įvykis buvo gana keistas, niekas į jį labai nekreipė dėmesio. Aktoriaus ieškota neilgai: šeimos jis neturėjo, o filmavimo grupė turėjo važiuoti į kitą vietą.

Ši istorija taip ir būtų likusi užmarštyje, jei ne amerikiečių archeologų radinys. Jie rado dingusio aktoriaus kūną ne kur kitur, o po storu sustingusios lavos sluoksniu senovės Pompėjoje! Kūną pavyko identifikuoti pagal išlikusią plieninę apyrankę ant kairiojo riešo. Ant apyrankės aiškiai matosi iškaltas aktoriaus vardas, filmavimo metai ir filmo pavadinimas. Visa tai būtų labai panašu į mistifikaciją, bet reikia atkreipti dėmesį į tai, kad praktiškai neįmanoma atlikti veiksmų jai įgyvendinti. Štai kaip tai komentuoja grupės archeologų, kasinėjusių Pompėją, vadovas Frenkas Rameinas: “Pompėjos kasinėjimai - kruopščiai saugoma vieta. Visiškai neįtikėtina, kad kažkas būtų galėjęs pavogti lavoną ir nepastebimai atlikti visas būtinas manipuliacijas. Pakišti kūną po šešių metrų storio lavos sluoksniu dirbtinai - techniškai neįmanoma”.

Vezuvijaus išsiveržimas, palaidojęs Pompėją ir jos gyventojus, įvyko 79 mūsų eros metais.

Neįmanoma paaiškinti, kokios jėgos ir kokiu tikslu perkėlė nelaimėlį aktorių Viljamą Gryną ne tik iš vieno kontinento į kitą, bet ir į tokią tolimą praeitį mirti kankinančia mirtimi po karštos lavos sluoksniu, likus 1900 metų iki savo gimimo.

Antrininkas - svečias iš ateities

Apie antrininkų atsiradimo prigimtį keliamos įvairiausios versijos: galbūt tai auros ar astralinio kūno, kuris atsiranda šiame pasaulyje su įspėjimu, atspindys. Kai kurie stiprūs magai ar raganos gebėjo sukurti antrininkus. Jie juos naudodavo kokiems nors pavedimams atlikti arba savo pačių alibi sukurti. Kodėl tada negalėtų būti taip, kad antrininkai - tai mes patys, atvykę iš ateities? Tai galėtų paaiškinti materialinę tokių antrininkų struktūrą. Juk astraliniai kūnai dažniausiai įsivaizduojami kaip pusiau permatomos vaiduokliškos figūros, ir tikrai nesugebėtų duoti pylos savo atspindžiui.

Šiaip ar taip, judėjimai laike -pavojingas dalykas, geriau tai ir liktų fantastikoje. Bet nenumaldomas žmonijos smalsumas ieško galimybės bent žvilgtelėti į praeitį, tegul ir be galimybės ką nors joje pakeisti.

Atitraukiant uždangą

Ir tokia galimybė buvo rasta! Anomalinių reiškinių tyrimo komiteto pirmininko Flenriko Silanovo (Voronežo miestas, Rusija) nuomone, gyvos būtybės ir kiti materialiniai daiktai palieka pėdsakus ypatingame elektromagnetinių žemės plutos spinduliavimų spektre. Tam tikromis sąlygomis tie spinduliavimai būna tokie stiprūs, kad juos galima užfiksuoti su jautria fotokamera. Šį reiškinį Silanovas pavadino “lauko atmintimi”. Entuziastų padarytose nuotraukose matosi įvairiausi daiktai, kurie tiesiog negalėjo būti kadre fotografuojant. Pavyzdžiui, senosios tuopos su nulaužta viršūne nuotraukoje gerai įžiūrima jos gyva vešli laja. O tarp šakelių ir žolių miško pievelėje aiškiai įžiūrimas dailininko Vladimiro Sevastjanovo veidas. Prieš dvejus metus dailininkas dalyvavo ekspedicijoje ir buvo pasistatęs palapinę būtent toje vietoje. Šioje nuostabioje kolekcijoje yra nuotraukų ir iš senesnių laikų: štai apkase sėdi kareivis su šalmu, šalia automatas ir kareiviškas kastuvėlis. Arba Rusijos pilietinio karo laikų tankas, stovintis ant upės kranto.

Gaila, bet šios nuotraukos yra atsitiktinės, dauguma vaizdų yra išplaukę. Kol kas neaišku, kokios sąlygos daro Įtaką vaizdo kokybei. Tačiau komiteto nariai nepraranda vilties, naudojant specialią aparatūrą, dirbtinai sudirginti atminties lauką, jie tobulina fotografavimo metodus ir galbūt netolimoje ateityje jų dėka sugebėsime pakelti ūkanotą laiko uždangą ir savomis akimis pamatyti juostoje užfiksuotus seniai praėjusių dienų įvykius.