Kaip balistinė raketa V-2 tapo kosminių laivų pirmtake?

1944 m. rugsėjo 8 d. Londonas patyrė pirmąją nenumatytą (nebuvo paskelbta oro pavojaus signalo) ataką - ant miesto iš dangaus nukrito 800 kg sverianti minosvaidžio mina, kurią padėjo pirmoji pasaulyje veikianti balistinė raketa, vėliau plačiai žinoma kaip V-2 (vokiškai V-2).

V-2 - raketos istorija

Pavadinimas "VW" kilo iš vokiškos raidės "V", kuri skaitoma kaip "phau", o ši raidė savo ruožtu kilo iš Goebbelso propagandos sukurto termino "ferheltungswaffe" - "keršto ginklas". Tikriausiai tai buvo kerštas mūsų Vakarų sąjungininkams, kurie "kiliminiais bombardavimais" metodiškai naikino Trečiojo reicho pramonę ir miestus.

Skystieji degalai

Pirmasis eksperimentinis šios raketos, sukurtos su kodu A-4, paleidimas įvyko daugiau nei prieš dvejus metus iki smūgio Didžiosios Britanijos sostinei. Raketa pakilo iš Peenemundės raketų centro, esančio šiauriniame Baltijos jūros pakraštyje esančioje Usedomo saloje, paleidimo aikštelės. Tačiau viskas prasidėjo daug anksčiau: sprendimas pradėti kurti skystojo kuro raketas buvo priimtas 1920-ųjų pabaigoje.

Kodėl skystasis variklis? Tiesa ta, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų daugelis šalių naudojo raketas su milteliais kaip ginklus. Todėl Versalio taikos sutartimi nugalėtai Vokietijai buvo uždrausta kurti tokias raketas. Tačiau sutartyje nė žodžiu neužsimenama apie skystojo kuro raketų kūrimą. 1932 m. Kummersdorfe buvo pastatyta eksperimentinė raketų stotis. Netrukus aukštiems kariuomenės pareigūnams buvo parodyta jaunojo konstruktoriaus Wernerio von Brauno sukurta eksperimentinė skystojo kuro raketa. Vėliau visi šio talentingo inžinieriaus darbai buvo atliekami globojant Karo departamentui tik iki 1945 m.

1934 m. gruodį buvo sėkmingai paleista raketa A-2, dar nedidelis modelis, varomas etilo alkoholiu ir skystu deguonimi. Šis degalų mišinys buvo ypač patrauklus dėl nuolatinio naftos produktų trūkumo Vokietijoje. Kita vertus, daug alkoholio buvo gaunama perdirbant bulves ir medieną. Paskatintas sėkmės, F. von Braunas ir jo komanda pradėjo kurti A-4 (būsimąją V-2), kuri turėjo tapti pilno dydžio raketa, nuskriejančia ne mažiau kaip 175 km ir turinčia 1 toną naudingosios apkrovos. 30-mečiui baronui Wernheriui von Braunui ši sunki užduotis pavyko.

V-2 - techninės charakteristikos, orientavimo sistema

Vienpakopės 14,3 m ilgio ir 1,65 m skersmens balistinės raketos paleidimo svoris buvo 12,8 tonos. Naudingasis krovinys (jei tai galima vadinti bomba) atitiko nustatytąjį - 1000 kilogramų. Raketos veikimo nuotolis gerokai viršijo numatytąjį - 320 kilometrų, o jos balistinė trajektorija apogėjuje viršijo 80 kilometrų - gerokai už stratosferos ribų. Iš tikrųjų V-2 buvo pirmasis suborbitinis skrydis į kosmosą. Raketa turėjo autonominę inercinę orientavimo sistemą. Taikinio koordinatės sistemoje buvo išsaugotos prieš paleidimą, skrydžio metu trajektorijos nebuvo galima koreguoti, todėl pataikymo tikslumas išliko mažas. Tačiau net ir padidėjęs veikimo nuotolis neleido vokiečiams pasiekti Londono ir kitų Vakarų Europos miestų paleidžiant V-2 iš Penemundės paleidimo aikštelės. Todėl jie buvo pastatyti okupuotoje Olandijoje.

Pagal V-2 veikimo principą ir konstrukciją raketą reikėjo paleisti vertikaliai nuo stacionarios platformos. Atsižvelgiant į raketos svorį, apie paleidimą iš lėktuvo negalėjo būti nė kalbos. Be to, kilo problemų kuriant nutolusias stacionarias paleidimo vietas: raketos buvo varomos skystu deguonimi, kuris greitai garavo ir turėjo būti gaminamas specialiose gamyklose. Todėl paleidimo pozicijas reikėjo įrengti kuo arčiau šių įmonių ir raketas paleisti iškart po degalų papildymo. Raketa su raketinio kuro sudedamosiomis dalimis negalėjo ilgai stovėti starto aikštelėje. Paleidimo komanda duodama iš specialaus pulto, esančio šarvuotame bunkeryje, po to, kai paleidimo komanda atlieka keletą būtinų prieš paleidimą atliekamų operacijų.

Praktika parodė, kad karinis V-2 panaudojimo efektyvumas yra labai mažas dėl nepakankamo pataikymo tikslumo (10 kilometrų skersmens ratu pataikydavo mažiau nei pusė paleistų raketų) ir mažo patikimumo (dalis raketų sprogdavo paleidimo metu arba sugesdavo skrydžio metu).

Tačiau von Brauno komanda nepasidavė. Iki 1945 m. pavasario ji ne tik tobulino V-2, bet ir rengė naujus projektus, iš kurių pagrindinis buvo "Amerika". Taip buvo pavadinta kuriama dviejų pakopų tarpžemyninė raketa A9/A10, pagal fiurerio planą skirta smogti Niujorkui. Šio 29 metrų milžino paleidimo svoris buvo apie 100 tonų, o skersmuo - 3,5 metro. Jei pirmoji sistemos pakopa (A-10) buvo vertikalaus paleidimo balistinė raketa, tai antroji (A-9) buvo viršgarsinis raketinis lėktuvas su kovine galvute ir... piloto kapsule, kuri turėjo atlikti būtinas korekcijas galutinėje trajektorijos dalyje, nukreipdama raketą į taikinį.

Iš pradžių buvo planuota, kad vokiečių agentai ant Niujorko dangoraižio stogo įrengs radijo švyturį, kad būtų lengviau nustatyti taikinio buvimo vietą. Tačiau iš šios idėjos nieko neišėjo. Pagal projektą, pakoregavus A-9 trajektoriją, kapsulė su pilotu turėjo nuskrieti ir nusileisti Atlanto vandenyne, kur jos turėjo laukti vokiečių povandeninis laivas.

Negalime garantuoti šimtaprocentinio patikimumo, tačiau iš Vokietijos žiniasklaidos medžiagos matyti, kad vienas iš kandidatų į A-9 piloto vaidmenį iš savanorių buvo atrinktas karinių oro pajėgų šturmbanfiurerio SS pilotas Rudolfas Šrėderis. Be to, teigiama, kad 1945 m. sausio 24 d. jis pirmą kartą (ir paskutinį kartą) skrido į Niujorką. Tačiau Šrioderiui nepavyko įvykdyti savo užduoties. Manoma, kad, neatlaikęs baisios perkrovos ir šilumos smūgio, jis nusižudė sudaužydamas kalio cianido ampulę. Tačiau jis (arba jo kūnas) vis dėlto pabuvojo kosmose - dėl šios priežasties vokiečių spauda Šrioderį pavadino pirmuoju planetos kosmonautu.

V-2 panaudojimas po karo

"America" buvo paskutinis Peenemiundėje gimęs projektas. 1945 m. gegužės 5 d. čia įžengė Raudonosios armijos daliniai. Von Brauno ir jo artimiausių bendražygių čia jau nebebuvo: per kankinančią Vokietiją jiems pavyko patekti į Bavariją, kur gegužės 2 d. jie pasidavė amerikiečių vadovybei. Rugsėjo mėnesį jie jau buvo už vandenyno.

Dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurias dar visai neseniai ketino bombarduoti, Brownas buvo atsakingas už kariuomenės ginkluotės projektavimą.

Tada Hantsvilyje buvo kuriamos balistinių raketų serijos "Jupiter" ir palydovai "Explorer". 1955 m. Wernheris von Braunas tapo JAV piliečiu.

Jo "žvaigždžių metai" prasidėjo septintajame dešimtmetyje. Po pirmojo sovietų Sputniko ir Gagarino skrydžio JAV akivaizdžiai atsiliko kosmoso lenktynėse. Norint išlaikyti didžiosios galios prestižą, reikėjo kažko nepaprasto, todėl 1961 m. prezidentas Johnas F. Kennedy Jungtinių Valstijų mokslui ir pramonei iškėlė neįtikėtinai ambicingą užduotį - nusileisti Mėnulyje. Taip prasidėjo "Apollo" programa, kuriai vadovavo von Braunas. Tai buvo sudėtinga užduotis, kurią jis sėkmingai įvykdė. 57 metų Werneriui nepavyko įgyvendinti savo jaunystės svajonės asmeniškai pakilti į kosmosą, tačiau 1969 m. liepos 20 d. "Apollo 11" įgulos vadas Neilas Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, žengusiu Mėnulio paviršiumi. Po kelerių metų amerikiečiai Žemės palydovą aplankė dar penkis kartus.

Sovietų Sąjunga taip pat sėkmingai pasinaudojo von Brauno komandos paliktomis mokslinėmis ir technologinėmis žiniomis. Jau 1945 m. Peenemiundėje lankėsi daug pirmaujančių besikuriančios sovietų raketų inžinerijos specialistų, įskaitant būsimąjį vyriausiąjį konstruktorių Sergejų Koroliovą. Kai kurie vokiečių raketų specialistai savo žinias ir patirtį galėjo pritaikyti dirbdami Sovietų Sąjungoje. Iš Peenemundės pargabenti A-4 modeliai buvo bandomi sovietiniuose poligonuose arba tapo mokymo priemonėmis atitinkamuose institutuose ir akademijose.

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus.