Dama rudais rūbais iš Reinheim Holo (Raynham Hall)

Šio pasakojimo herojė yra žinomiausių pasaulio vaiduoklių sąrašo pirmajame dešimtuke. ir taip yra ne tik dėl to, kad yra gerai žinoma nuotrauka, kurioje šis vaiduoklis užfiksuotas. Taip yra ir dėl kitų dalykų.

Bjaurus charakteris

Moters biografija gana plačiai žinoma, bent jau Anglijoje. Dorotė Taunsend (Dorothy Townsend) - busimoji vaiduokliškoji „dama rudais rūbais“ - buvo ministro pirmininko sero Roberto Volpolo (Robert Walpole) sesuo. Giminaičiai ją ištekino prieš jos valią už antrojo vikonto Taunsendo iš Reinheimo, turėdami kažkokių savo politinių, o gal ir ekonominių tikslų. Pagal padėtį visuomenėje Taunsendai buvo keliais laipteliais žemiau už Volpolus, o tai moterį irgi labai erzino.

Šios damos charakteris buvo labai bjaurus. Šis bjaurumas ypač pasireikšdavo, bendraujant su savo ir vyro giminaičiais. Moteris mirė 1726-ais metais nuo tuberkuliozės.

Panašu, kad bjaurus charakteris ir po mirties jai neleido palikti Reinheim Holo (Raynham Hall) Norfolke, nors kartais ji pasirodydavo ir Volpolų giminės pilyje, kur pasimėgaudama gąsdino jos gyventojus. Tačiau Reinheim Holas ją traukdavo labiau, tikriausiai, dėl puikiai nutapyto jos portreto, kabančio buvusiame jos miegamajame - anglai gerbia protėvių atminimą, nesvarbu, kokio bjauraus charakterio jie buvo.

Vaiduoklio medžioklė

Išsilavinusiame XIX amžiuje požiūris į vaiduoklius tapo nebe toks pagarbus. Vieną 1855-ųjų metų dieną trys padaužos, pamatę ant laiptų „damą rudais rūbais“, surengė tikrą jos medžioklę ir įvarė į aklavietę. Tačiau dama tik pamojavo atsisveikinant ranka ir dingo sienoje. Kai kitą dieną jaunuoliai papasakojo apie savo naktinį nuotykį, vienas giminaitis prisiminė, kad dar 1844-ais metais matė vaiduoklį, kuris buvo apsirengęs tokiais pačiais rūbais, kaip ir portrete pavaizduota dama - rudos spalvos brokato suknele, siuvinėta aukso siūlais.

Vienas iš Taunsendų į svečius pakvietė Frederiką Marietą (Frederick Marryat), busimąjį garsų rašytoją, o tuo metu kapitoną. Vakare už stalo svečiui papasakojo apie gyventojams įkyrėjusi „bjaurios bobos“ vaiduoklį. Kapitonas ilgai nagrinėjo jos portretą, o kai po kelių dienų kartu su kitu pilies svečiu susitiko damą, apsirengusią tais pačiais rūbais ir su žibintu rankose, sumišęs pasitraukė į vieną tuščią kambarį. Vaiduoklis priėjo prie kambario ir pasisuko į juos veidu bei įsistebeilijo į vyrus. Kapitono nervai neišlaikė, jis iššovė iš pistoleto. Moters vaiduoklis tik piktdžiugiškai nusikvatojo ir nuėjo toliau.

Reikia pripažinti, kad kapitonas pasielgė labai neatsargiai, nes yra žinomi atvejai, kai vaiduokliai į agresiją atsako agresija. Kaip pavyzdį galima papasakoti atsitikimą su kitu garsiu vaiduokliu iš šventiko namo Borlyje, esančiame už 60 mylių nuo Londono. 1932-ųjų metų sausio mėnesį eilinis namo savininkas, neapsikentęs anapusinio svečio išsišokimų, išsikvietė paranormalių reiškinių tyrinėtoją D. Lestrendžą. Iš pradžių neramus vaiduoklis ėmė mėtyti į svečią butelius su vynu, o naktį apsireiškė kambaryje, kuriame svečias miegojo. Lestrendžas, kaip tikras džentelmenas, išlipo iš lovos ir paklausė: „Sere, kuo galiu jums padėti?“ Apstulbintas tokio elgesio vaizduoklis dingo, tačiau užsuko į kito svečio miegamąjį. Šis, pagalvojęs, kad iš jo nori pasišaipyti, nekviestą svečią sutiko kairės rankos niuksu į pilvą. Ranka perėjo kiaurai vaiduoklį, tačiau šis atsakydamas užvožė vyrui į akį.

Ryte, guosdama svečią su mėlyne paakyje, šeimininkė papasakojo, kad vieną dieną visiškai tuščiame koridoriuje ji pajuto gana stiprų smūgį į viršugalvį - matyt, nepastebėjusi užlipo ant vaiduoklio.

Nors „damos rudais rūbais“ vaiduoklis name pasirodė dar XVII amžiuje, pirmasis įrašas šeimos kronikoje apie jį padarytas 1835-ais metais. Tą dieną pilyje svečiavosi pulkininkas Loftusas ir ponas Hokinsas. Kai vyrai koridoriumi ėjo į savo miegamuosius, pamatė, kad prie vieno miegamojo stovi moteris, apsirengusi ruda suknele. Vyrams priartėjus, ji atsitraukė nuo durų ir ne nuėjo, o tarsi nuplaukė šalis. Kitą dieną pilies šeimininkas parodė svečiams garsųjį portretą ir paaiškino, kad jie buvo susitikę šeimos vaiduoklį.

Kartą „bjauri boba“ išgąsdino netgi karališko kraujo turintį asmenį - princą ir busimąjį karalių Jurgį V, kai jis svečiavosi Volpolų pilyje Hauftone (priminsime, kad vaiduoklis „darbavosi“ abejose pilyse).

Damos pranašystės

Kartą „dama rudais rūbais“ įkalbėjo 14-metę šeimininko dukrą nevykti į medžioklę, nes ji tenai žus. Ir vaizdžiai papasakojo smulkmenas: merginai bus sudaužyta galva, sulaužytas kaklas ir dešinioji ranka.

Po tokio perspėjimo dukra kategoriškai atsisakė nuo tokios pramogos, o jos žirgu į medžioklę išjojo vienas iš svečių. Jojant į mišką žirgas nesugebėjo peršokti nedidelės gyvatvorės, raitelis iškrito iš balno ir liko gulėti ant žemės. Atskubėjęs gydytojas tik konstatavo vyro mirtį. Jam nuo smūgio galva į žemę lūžo kaklas, taip pat lūžo dešinė ranka - viskas taip, kaip iš pranašavo „dama rudais rūbais“.

Kiek vėliau moters vaiduoklis išpranašavo vieno giminaičio žūtį, jeigu jis iškeliaus kariauti į Krymą. Jaunuolis, vos baigęs koledžą, nusprendė užsitarnauti karinę šlovę užjūrio mūšiuose. Tėvams labai sunkiai, tačiau pavyko įkalbėti jaunuolį iš pradžių baigti šturmano kursus. O laivas, kuriuo jis rengėsi plaukti, audros metu nuskendo Juodojoje jūroje.

Jau XX amžiaus 3-iame dešimtmetyje moters vaiduoklis pasirodė namo gyventojams ir perspėjo, kad šie jokiu būdu nevyktų į planuotą kelionę automobiliu, nes kažkokie piktadariai sugadino stabdžius. Kelionė buvo atšaukta, šeimininkai iškvietė mechaniką, kuris patvirtino, kad stabdžiai tikrai buvo sugadinti.

Pasaulinę šlovę „damos rudais rūbais“ vaiduoklis pelnė 1936 m. rugsėjo 19 d. Tą dieną name dirbo „Country Life“ žurnalo fotografas Hubertas Provendas (Hubert Provand) su savo padėjėja Indre Šira (Indre Shira). Jie fotografavo namo interjerą. Provendas pastatė kamerą ir ėmė nustatinėti ryškumą, norėdamas nufotografuoti paradinius ąžuolinius laiptus. Tuo metu padėjėja pamatė, kaip laiptais lėtai leidžiasi vaiduoklis rudais rūbais. Ko gero, „dama rudais rūbais“ nusprendė dalyvauti pirmojoje jos gyvenime fotosesijoje. „Sere, fotografuokite ją!“ - šūktelėjo padėjėja ir uždegė magnio blykstę. Kai žmonės vėl pradėjo gerai matyti, vaiduoklis buvo dingęs. Vėliau išryškintame negatyve aiškiai buvo matomas „damos rudais rūbais“ siluetas.

Anapusinis Dorotės gyvenimas

Dabar norime atkreipti dėmesį į keletą detalių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo antraeilės. Tai, kad vaiduoklis daugiau kaip du šimtmečius pasirodo abiejuose savo namuose (gimtajame ir vyro), dar nėra pats įdomiausias dalykas. Šiuo atveju turime reikalų su „realiu“ vaiduokliu, o ne su „įrašu“, kaip yra Anos Bolein atveju, kurios vaiduoklis keletą šimtmečių bėgioja tuo pačiu koridoriumi po pažastimi laikydamas nukirstą galvą.

Iš liudininkų pasakojimų galima spręsti, kad vaiduoklis „mato“ gyvus žmones ir į juos reaguoja. Netgi tamsiame koridoriuje naudojasi blausia lempa. Tačiau įdomiausia tai, kad vaiduoklis ėmė užmegzti kontaktus su gyvais žmonėmis, ir tai darė, tikriausiai, telepatiškai.

Kaip ir dera vaiduokliui, jis tiksliai nusakydavo būsimus įvykius, leisdamas žmonėms išvengti tragiško įvykio, nors pats tragiškas įvykis įvykdavo.

Yra du teigiami niuansai: per praėjusį laikotarpį, kai vaiduoklis ėmė pasirodyti žmonėms, jo charakteris pasikeitė į gerąją pusę. Anapusiniame gyvenime vaiduoklis mokosi, galima sakyti, kad priima naują informaciją. Pavyzdžiui, kaip galėjo XVIII amžiuje mirusi moteris žinoti apie automobilių stabdžius? Tai reiškia, kad turime reikalą nors ir su fantomo pavidalo, tačiau asmenybe, egzistuojančia savo pasaulyje, turinčiame savus dėsnius, o ne su „suyrančiu astraliniu pvalkalu“.