Atleisti ar ne?

Gebėjimas atleisti suteikia mūsų gyvenimui neįkainojamos ramybės. Sąmoningas atleidimas, pasak Stanfordo universiteto prof. F. Luskin, turi keturias pakopas.

Pirmoji pakopa.

Kai kas nors neteisingai pasielgia ir mus įskaudina, kaltiname jį dėl bjauraus poelgio ir dėl to, kaip blogai jaučiamės.

Tuo tarpu negalvojame, kad patys galime nuspręsti, kaip reaguoti, ir pasirinkti, ar verta įsižeisti.

Esame taip įpykę, kad sunku blaiviai mąstyti…

Antroji pakopa.

Pajuntame, kad pyktis visų pirma žaloja mus pačius.

Pašliję santykiai apsunkina gyvenimą. Suprantame, jog geriau būtų susitaikyti. Taigi tenka atleisti.

Bandome pasižiūrėti į situaciją kito žmogaus akimis arba išmesti problemą iš galvos.

Trečioji pakopa.

Kai įsitikiname, jog atleidimas mums naudingas, išmokstame atleisti greitai.

Kurį laiką pabūname įsižeidę, o paskui nusprendžiame atleisti, nes žinome, kad patys jausimės geriau.

Ketvirtoji pakopa.

Žmogus tarsi iš anksto nusprendžia nebepykti ir atleidžia visiems: sau, artimiesiems, gyvenimui, Dievui.

Jis žino, kaip skaudu negauti laukiamo atleidimo, todėl nenori skaudinti kitų žmonių savo pykčiu.

Jis supranta, kad pykdamas žmogus negali pajusti viso gyvenimo grožio. Žmonės kartais klysta, tai reikia suprasti. Taip jau mes sukurti, kad darytume, kas naudingiausia mums

. Ar, patys būdami savanaudžiai, turime įsižeisti dėl kitų savanaudiškumo?

Jeigu jaučiatės taip įskaudinti, jog metų metus plūkiatės pirmojoje pakopoje, temdydami savo ir aplinkinių gyvenimą neatleistomis skriaudomis, prisiminkite, kad esate apdovanoti neįkainojamu gebėjimu pasirinkti, ir padėkite patys sau.