Mu žemyno paslaptys

Anglas Džeimsas Čerčvardas (James Churchward) buvo nedidelio ūgio ir smulkaus sudėjimo. Tačiau tai jam nesutrukdė dar jaunystėje parašyti knygą „Stambiu gyvūnu medžioklės ir žvejybos Rytu Meine vadovas“. Pulkininkas Čerčvardas plunksną į rankas vėl paėmė, kai jau buvo nugyvenęs daugiau nei 70 metu. Jis parašė visą seriją knygų apie neatmenamais laikais Ramiajame vandenyne nuskendusį MU žemyną. Būtent šios knygos, o ypač 1926 metais išleista knyga „Prarastasis Mu žemynas“, išgarsino autorių.

Čerčvardas savo karinę tarnybą pradėjo Indijoje. XIX amžiaus 7 dešimtmečio pabaigoje jis susipažino su vieno seno vienuolyno vyresniuoju, kuris vėliau tapo pulkininko Mokytoju. Savo veikaluose Čerčvardas jį vadino rišiu, t.y. išminčiumi. Britas, vadovaujant indų vienuoliui, išmoko meditacijos ir astralinės projekcijos, taip pat ėmė studijuoti šventuosius induizmo simbolius. Kartą Čerčvardas vienuolyno vyresniojo paprašė leidimo nusikopijuoti keletą šventyklos bareljefų, norėdamas iššifruoti jų prasmę.

Mokytojas ne tik leido tai padaryti, bet ir padėjo savo pamokymais. Džeimsas Čerčvardas prisiminė: „Jis mane pamokė, kaip reikia spręsti šių keistų užrašų mįslę bei paruošė dar sunkesnių uždavinių sprendimui“.

Kartą rišis Čerčvardui prasitarė, kad šventykloje yra paslėpta daugybė senovinių akmeninių plokštelių, kurios buvo laikomos tokiomis šventomis, jog prie jų niekas nebuvo prisilietęs ištisus šimtmečius. Jas sukūrė paslaptingieji nagai (dar vadinami nakalais), kurie gyveno ar tai Birmoje, ar tai dabar jau nebeegzistuojančiame Mu žemyne. Anglui šiaip taip pavyko įkalbėti Mokytoją iš molio futliarų ištraukti nakalų plokšteles. Čerčvardas sudarė jų katalogą ir pabandė iššifruoti jose išraižytus simbolius.

Akmeninės plokštelės ir medinės lentelės

Pulkininkas labai įtemptai dirbo ne vieną mėnesį, ir šios pastangos buvo apvainikuotos sėkme. Plokštelėse esantys tekstai smulkiai aprašė pasaulio ir žmogaus sukūrimą bei vietą, kur tai įvyko, – Mu žemyną. Čerčvardas pasirūpino rekomendaciniais laiškais ir ėmė keliauti po Indijos vienuolynus, kreipdamasis į jų vyresniuosius. Tačiau svetimšalis dažnai būdavo sutinkamas šaltai ir su nepasitikėjimu. Tai tik dar labiau žadino anglo smalsumą, jis užsimojo perskaityti visus senovės civilizacijų metraščius bei juos palyginti su nakalų tekstais. Norėdamas pasiekti šį tikslą, Cerčvardas apkeliavo visą pasaulį, išstudijavo daugybę senovinių dokumentų, architektūros paminklų, archeologinių relikvijų, studijavo geologiją ir fiziką. Jei tikėti pulkininko teiginiais, tai nuo paslaptingų akmeninių plokštelių Indijos vienuolyne prasidėjusi teorija gaudavo vis naujus patvirtinimus.

Cerčvardui pavyko gauti du medinių lentelių rinkinius. Bent vienas iš jų tikrai egzistavo – tai buvo rinkinys, kurį Meksikoje aptiko amerikiečių inžinierius Naivenas. Nepatyrusiai akiai šios medinės lentelės atrodė tarsi suplotos statulėlės, kurias ritualiniams tikslams dideliais kiekiais gamino actekai, sapotekai ir kitų genčių indėnai, gyvenę dabartinės Meksikos teritorijoje. Cerčvardui tai nebuvo paprasčiausios „lentelės“, jis manė, kad jose išraižyti papuošimai yra Mu žemyne gyvenusių žmonių simboliai, turintys slaptą prasmę.

Savo knygose pulkininkas rašė, kad Mu žemynas plytėjo nuo Havajų salų iki Fidžio ir nuo Velykų salos iki Marijanų salų. Tai buvo neaukštai virš vandens iškilusi plokščia sausuma, nes tuo metu dar nebuvo susiformavę kalnai. Žemyną dengė tanki tropikų augmenija. Klestėjimo laikais žemyne gyveno apie 46 milijonus žmonių, kurie priklausė dešimčiai genčių. Jiems vadovavo žynys-imperatorius Ra. Mu gyventojai buvo skirtingos odos spalvos. Viskam vadovavo baltieji žmonės. Mu gyventojai ne tik sukūrė išsivysčiusią civilizaciją, bet ir laikėsi grynai arijietiškos monoteistinės religijos, kurią vėliau pabandė atgaivinti Jėzus Kristus. Cerčvardas teigė, kad tai nebuvo laukiniai žmonės. Jis laikėsi minties, kad žmogus išsivystė ne iš beždžionės, o tikslingai buvo sukurtas jau civilizuotas plioceno epochoje.

Mu siuntė savo gyventojų grupes, kurioms vadovavo žyniai – nagai, kurti kolonijas. Kai kurie keliautojai vidinėmis jūromis, kurios tais laikais tyvuliavo dabartinio Amazonės baseino vietoje, pasiekė Atlantidą. Kiti įsikūrė Azijoje, kur prieš 20 tūkstančių metų sukūrė Uigūrų imperiją. Cerčvardo įsivaizdavimu ši imperija buvo didžiulis įvairių valstybių darinys.

Pulkininkas teigė: „Pietinė Uigūrų imperijos siena driekėsi ties šiaurinėmis Kochinchinos, Birmos, Indijos ir Persijos sienomis. Tai buvo dar iki to meto, kai susiformavo Himalajai ir kiti Azijos kalnai. Imperijai priklausė ir Sibiras, tačiau nėra duomenų, leidžiančių apibrėžti kaip toli į šiaurę buvo jos sienos… Bėgant laikui uigūrai nukeliavo iki dabartinės Europos ir, kaip teigiama ypač senuose indų tekstuose, įsisavino šiaurinę ir vakarinę Kaspijos jūros pakrantę. Nuo ten jie tęsė savo kelionę iki Centrinės Europos, o vėliau pasiekė ir jos vakarinę sieną – Airiją.

Jie įkūrė gyvenvietes šiaurinėse Ispanijos ir Prancūzijos dalyse, beveik visame Balkanų pusiasalyje… Uigūrų sostinė buvo toje Gobio dykumos vietoje, kur dabar stovi Chara Chotas. Uigūrų imperijos laikais dabartinė Gobio dykuma buvo nepaprastai derlinga žemė“. Reikia priminti, kad uigūrų imperija iš tiesų egzistavo, tačiau X-XII amžiais neatsilaikė prieš mongolų klajoklius. Su Cerčvardo aprašytąja imperija ši neturi nieko bendro.

Prieš 13 tūkstančių metų didžiulės dujomis užpildytos ertmės, kurios, pulkininko nuomone, egzistavo po planetos paviršiumi, įgriuvo. Tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios žuvo Mu ir Atlantida. Cerčvardas savo veikaluose pateikė ištrauką iš taip vadinamo „Lhasos metraščio“: „Kai Balio žvaigždė nukrito tenai, kur dabar tik dangus ir jūra, septyni miestai su aukso vartais ir permatomomis šventyklomis sudrebėjo, tarsi lapai audroje. Ir štai virš rūmų pakilo ugnies ir dūmų kamuoliai. Žmonės ieškojo prieglobsčio šventyklose, o šventoji ir išmintingoji Mu pakilo ir pasakė jiems: „Argi neperspėjau, kad taip atsitiks?“ Brangakmeniais ir nuostabiais apsiaustais pasipuošę vyrai ir moterys maldavo: „Mu, išgelbėk mus!“, tačiau Mu atsakė: „Jūs visi žūsite su savo tarnais ir turtais, iš jūsų pelenų atgims ištisos tautos. Jeigu jos užmirš, kad geriausias ne tas, kuris ima, o tas, kuris duoda, jų laukia toks pats likimas“. Ugnis ir dūmai užgožė Mu žodžius, šalis su visais gyventojais buvo sudraskyta į gabalus ir ją pasiglemžė bedugnė“.

Jau geologijos požiūriu pulkininkas paaiškino, kad dujos iš požeminių ertmių išsiveržė į paviršių, žemė sukrito į kamerų dugną, į atsiradusias erdves pliūptelėjo Ramiojo vandenyno vanduo, o Mu žemynas baigė savo egzistavimą. Tuo pat metu kituose žemynuose atsirado kalnai. Cerčvardas garsiojo Tiaguanako miesto ir jūros įlankos, pavirtusios Titikakos ežeru, pakilimą Andų kalnuose virš debesų sieja su ta pačia globaline katastrofa. Išlikę gyvi Mu gyventojai persikėlė į mažas Polinezijos saleles, kur greitai degradavo, ėmė valgyti vieni kitus, taip bandydami apsiginti nuo bado. Jie nusileido iki laukinių lygio, kaip ir buvusios Mu užjūrio kolonijos.

Įdomu tai, kad Džeimsas Cerčvardas manė, jog tolimoje senovėje tokiu būdu į vandenyną ne kartą nugrimzdo ištisos salos ir žemynai. Jis teigė, kad tokie įvykiai vyko dar prieš kambro epochą, o vėliau – paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus eromis iki pat pleistocento epochos.

Visa tai įdomu, tačiau koks mokslininkų požiūris į šiuos teiginius? Nors šios knygos ir parašytos tarsi remiantis moksliniu pagrindu, tačiau specialistai tvirtina, kad jose nėra nė vieno žodžio teisybės. Bet tai nėra ta priežastis, dėl kurios pulkininko knygos būtų visiškai užmirštos – laikas nuo laiko visuose pasaulio kampeliuose vėl leidžiamos istorijos apie Mu žemyną, kurios naujas skaitytojų kartas džiugina jau primiršta sensacija.

Šaltinis Mįslės ir Faktai