Mokslininkai siūlo naują Žemės žemynų susidarymo teoriją

Amerikiečių mokslininkai iš Pensilvanijos universiteto aprašė kratonų - senų ir plačių žemynų plutos plotų, užtikrinančių žemynų stabilumą - susidarymo mechanizmą. Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Nature“.

Pagal naująją teoriją žemynai atsirado ne iš planetos vandenynų kaip stabilūs sausumos masyvai. Labiau tikėtina, kad maždaug prieš 3 mlrd. metų lietaus ir vėjų poveikis šviežioms uolienoms išjudino daugybę geologinių procesų, kurie sukūrė stabilią plutą.

Kratonai tęsiasi daugiau kaip 150 km nuo Žemės paviršiaus iki viršutinės mantijos dalies, kur jie veikia kaip laivo kilis, išlaikydami žemynus „ant vandens“.

Mokslininkai išanalizavo urano, torio ir kalio koncentraciją šimtuose uolienų mėginių iš archėjo laikotarpio, kai susiformavo kratonai, kad, remdamiesi faktine uolienų sudėtimi, galėtų įvertinti radiogeninės šilumos gamybą. Šias vertes jie panaudojo kuriant terminius kratonų formavimosi modelius.

Jų duomenimis, kai vėjas, lietus ir cheminės reakcijos ardė ankstyvųjų žemynų uolienas, nuosėdos ir molio mineralai buvo nuplauti į upelius ir upes bei nunešti į jūrą, kur susidarė nuosėdinės nuosėdos, pavyzdžiui, skalūnai, turintys daug urano, torio ir kalio.

Dėl atmosferos poveikio tokie šilumą generuojantys elementai kaip uranas, toris ir kalis ilgainiui galėjo susikoncentruoti seklioje plutoje, todėl gilesnė pluta galėjo atvėsti ir sukietėti.

Dėl šio mechanizmo susidarė storas, kietas uolienų sluoksnis, kuris galėjo apsaugoti žemynų dugną nuo tolesnės deformacijos - tai būdinga kratonams, teigia mokslininkai.

Tyrėjai teigė, kad šie rezultatai atspindi naują supratimą apie tai, kaip geologiškai vystosi potencialiai gyvenamos planetos.