Poltergeistas - piktųjų jėgų pokštai ar proto žaidimai?

Nežinia iš kur sklindantys garsai ir nematomų žmonių žingsniai... Tai visada kelia žmogui baimę... ir vis dėlto tyrėjai nepraranda vilties paaiškinti šiuos reiškinius racionaliai.

Kalbančios dvasios

Tokių atvejų buvo visais laikais. Štai 1135 metais Le Mano miestelio (Prancūzija) seniūno Nikolia namuose žmonės girdėjo nesuprantamą triukšmą, beldimą į sienas, judėjo daiktai...

Kai namas buvo pašventintas, dvi naktis iš eilės name skambėjo mergaitiškas balsas.

Nematoma mergina save vadino Granjė. Ji sakė, kad niekas nepadarys žalos, bet šeimininkai turėtų saugotis piktųjų dvasių. Granjė paprašė visų pasimelsti už ją. Nematoma mergina atsakė į įvairius namo gyventojų klausimu, kartu parodydama, kad daug ką žino apie jų reikalus. Granjė šį tą papasakojo ir apie ateities įvykius...

1190 metais Safolko grafystėje (Anglija) sero Osborno name atsirado dvasia, kalbėjusi mažos mergaitės balsu. Ji pasivadino Malekina. Mergaitė papasakojo, kad turi mamą ir brolį, mama laiko užeigą.

Anot Malekinos, artimieji dažnai bardavo ją, todėl ji paliko juos (mirė?) ir atėjo į kitą vietą.

Bet vėliau Malekina prisipažino, kad melavo. Neva iš tikrųjų ji gimė Lanagame. Mama pasiėmė ją kartu į lauko darbus, ir Malekiną nusinešė fėja. Mergaitė tvirtino, kad septynerius metus praleido su fėjomis, o dar po septynerių ji galės grįžti į žmonių pasaulį.

Malekina, kaip ir Granjė, atsakinėjo į klausimus, prašė duoti jai maisto ir gėrimų, kurie paskui dingdavo be pėdsakų... Kartais balsas kalbėjo apie paslaptis, kurias slėpė žmonės. Kartą Malekinos dvasia pasirodė mergaitei tarnaitei kaip mažas, baltais drabužiais apsirengęs vaikas.

1612 metais Maskone (Prancūzija) poltergeisto terorą patyrė šventiko Francisko Pero šeima. Šios šeimos name patys judėdavo daiktai, naktimis girdėjosi, atrodo, virtuvės rakandų skleidžiama “muzika”. Paskui ėmė girdėtis balsas, kuris giedojo psalmes, kalbėjo maldas, pasakojo visokias istorijas apie šeimos narius ir jų pažįstamus. Visi nusprendė, kad name apsigyveno velnias...

1888 metais Žemutinio Naugardo gubernijos Silino kaimo seniūno Čekanovo name sklido nežinomų žmonių balsai, kurie kalbėjosi su šeimos nariais. Nematoma dvasia, kalbėjusi prikimusiu vyrišku balsu, pasivadino kauku, bet pasakė, kad turi vardą, tėvavardį ir pavardę -Ivanas Ivanovičius Varlamovas. Netrukus name atsirado jo sesuo Mašenka. Ji kalbėjo plonu moterišku balsu. Žmonės girdėjo ir kūdikio, kurį lyg tai supo moteris, riksmą. Mašenka sakė, kad tai jos jaunesnė sesutė.

Moteris pasakė, kad jie gyvena kitame kaimo gale, Varlamovų namuose. Tame name iš tikrųjų gyveno Varlamovų šeima, tačiau nei apie Ivaną Ivanovičių, nei apie Mašenką jie nieko nežinojo. Matyt, tai buvo dar viena nežinomų esybių, kurios bandė apsimesti realiais žmonėmis, “legenda”. Vietiniai gyventojai mano, kad paslaptingi balsai buvo susiję su dešimtmete seniūno dukra Aniuta: tie reiškiniai visada vykdavo, tik jai būnant namuose...

Nelabasis gąsdina

Kaimo gyventojai dažnai pasakoja, kaip visus gąsdina nelabasis. Štai vienas iš pavyzdžių. 16-17 metų vaikinas prieš Velykas išsiruošė į naktigonę. Paleido arklius ganytis pievoje, o pats prigulė ant pilkapio, įsisupęs į avies kailį, ir užmigo.

Pažadino jį varpų gausmas - kaimo bažnyčioje prasidėjo ankstyvosios mišios. Staiga ant pilkapio pasigirdo kažkokie žingsniai. Kažkas priėjo prie piemens ir nukėlė nuo jo kailį. Pašokęs jaunuolis pamatė, kad šalia nieko nėra. Nustebęs apsidairė aplink ir vėl atsigulė. Bet ramiai užmigti šį kartą nepavyko. Vėl žingsniai, vėl nuklotas kailis... Ir vėl nieko!

Piemuo sugalvojo sugauti nematomą pokštininką: atsigulė į ankstesnę vietą, pakišo kailį po savimi ir tvirtai įsikibo į jį abiem rankomis. Tačiau istorija pasikartojo. Vos tik žingsniai priartėjo, kažkokia neįtikėtina jėga nuplėšė kailį, kuris nukrito už trijų sieksnių nuo šeimininko. Bet paslaptingo chuligano neliko nė kvapo. O gal išvis nereikėjo miegoti ant to pilkapio?

Tokia N. Nečiporenko iš Novokuibyševsko pasakojo, kad vaikystėje ji gyveno kaime didelėje šeimoje. Kartą krito jų arklys. Lavoną padėjo daržinėje, o naktį iš ten pasigirdo veriantis moters verksmas. Šeimininkai puolė į daržinę, bet ten tuščia, arklio lavonas - vietoje...

Verksmas liovėsi. Vos tik jie sugrįžo į namą, moters verksmas vėl pasikartojo. Su žibintu apieškojo visus daržinės kampus, daržą, bet nieko nerado. Kol jie ieškojo, verksmo nesigirdėjo, bet vos tik šeimininkai grįždavo į namą, vėl pasigirsdavo. Paryčiais viskas baigėsi.

1919 metais vyrai, įsikūrę nakčiai tuščiame name, prie Amūro upės girdėjo grojant nematomus muzikantus ir nematomų šokėjų kojų trepsėjimą. Viskas nutilo, tik uždegus šviesą. Užgesinus šviesą, vėl iš naujo!

Buvęs kriminalinės paieškos darbuotojas Viktoras S. papasakojo beveik anekdotinę istoriją. Kartą, poilsiaudamas pietuose, vakare jis išėjo į tualetą kieme. Staiga iš ten pasigirdo plonytis moteriškas balselis: “Palaukite minutėlę!” Praėjo minutė, kita, bet tualeto durys neatsidarė. Atėjo kitas poilsiautojas, patraukė durų rankeną, bet jos buvo užrakintos, o balsas vis kartojo: “Minutėlę!” Galiausiai vyrui nusibodo laukti, jis stipriai truktelėjo duris... Tos lengvai atsidarė, o tualeto viduje nebuvo nieko! Abu vyrai kruopščiai apžiūrėjo tualetą - visos lentos buvo prikaltos. Įeiti buvo galima tik pro duris...

Iš kur atsiranda “apokalipsės balsai”?

Paskutiniuoju metu iš įvairių pasaulio kraštų ateina pranešimai apie keistą gaudesį, sklindantį iš dangaus. Kartais jis primena žvėries urzgimą, kartais - veikiančio mechanizmo garsą. Eschatologai jau sieja šį fenomeną su artėjančia pasaulio pabaiga. Nors, anot mokslininkų ir psichologų, paslaptingus garsus galima paaiškinti ir kitaip.

Štai jau kelerius metus Naujosios Meksikos valstijos (JAV) Taoso miestelio gyventojai girdi neaiškų triukšmą, sklindantį iš dykumos pusės. Žiniasklaida praneša, kad šio garso šaltinis dar nenustatytas. Įdomu, kad šiuos garsus gali girdėti vos du procentai vietinių gyventojų. Jie dar sako, kad pastatų viduryje triukšmas sustiprėja. Buvo manoma, kad Taoso triukšmo šaltinis gali būti natūralios prigimties infragarsas: techninių įrenginių veikimas: impulsinės mikrobangos; žemo dažnio garso bangos, kurias sukuria įvairios komunikacijų priemonės: elektromagnetinės bangos; dirbtinai sukuriamos jonosferinės spinduliuotės. Bet nė viena iš versijų kol kas dar nepatvirtinta.

2011 metų rugpjūčio mėnesį vienu metu keliuose Kijevo rajonuose sklido nepaaiškinami garsai, panašūs į vamzdžių gaudimą ar kitus techninės kilmės triukšmus. Kijeviečiai kreipėsi net į Ypatingųjų situacijų ministeriją, bet jokių paaiškinimų taip ir negavo.

2011 metų lapkričio mėnesį Kazanės gyventojas internete paskelbė vaizdo įrašą, kuriame girdimas paslaptingas gaudimas. Vaizdo įrašo autorius tvirtino, kad nei traukinių, nei praskrendančių lėktuvų filmavimo metu netoliese nebuvo. Tačiau šios transporto priemonės ir negalėtų skleisti tokių garsų.

Vienas Londono gyventojas pasakojo, kad kelias dienas jį persekiojo keistas triukšmas, kuris, laikui bėgant, vis garsėjo. Galiausiai triukšmas ėmė priminti vyrui marsietiškų trikojų iš garsaus Stiveno Spilbergo filmo (pagal Herberto Velso romaną) “Pasaulių karai” garsą.

Tuo tarpu tyrėjai neskuba susieti neaiškių garsų su ateivių antplūdžiu ar apokalipsės apraiškomis. Mokslininkai mano, kad “apokalipsės garsų” efektą gali skurti keli šaltiniai vienu metu, tarkim, vėjas, gatvės ir pravažiuojančių automobilių triukšmas. O Čikagos universiteto psichologas Nilas Džonsonas išvis priskiria “šias anomalijas” audringoms žmogaus fantazijoms. Jis mano, kad tai yra proto žaidimai. Kai mes labai norime kažką pamatyti ar išgirsti, įsivaizduojame tai, o paskui pradedame tikėti, kad iš tikrųjų tapome kažkokių neįprastų dalykų liudininkais. Kiekvienas iš mūsų gali prisiminti bent kelias istorijas, kai, pavyzdžiui, tamsoje prieangyje ant pakabos kabantį drabužį palaikė žmogumi. Tas pats ir su garsais. Bet koks įvykis, kurio iškart negalime paaiškinti ir suprasti, priskiriamas paranormaliems reiškiniams.

Žinoma, ir toks požiūris turi teisę egzistuoti...