Žmonės švininėmis kaukėmis

Ši paslaptinga istorija nutiko praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje, o rasti jai paaiškinimą (netgi sugalvoti kažką, kas nors truputį būtų panašu į tiesą) nepavyksta iki šiandien.

Žmonės švininėmis kaukėmis

Vieną gražią dieną miško, esančio netoliese Rio de Žaneiro, pakraštyje buvo aptikti dviejų jaunų vyrų kūnai. Jų tapatybes gana greitai pavyko nustatyti. Manuelis Pereira Kruzas ir Migelis Chosė Viana (abu buvo elektrotechnikai) gulėjo tarp medžių, apsirengę elegantiškus kostiumus ir su švino kaukėmis ant veidų. Mirties priežasties nustatyti nepavyko - taip galėjo būti tiek savižudybė, tiek ir žmogžudystė (paranormal.lt).

Kelios dienos prieš šį įvykį Kruzas ir Viana išvyko į Rio de Žaneirą, kur planavo nusipirkti detalių savo verslui ir naują automobilį. Tyrimo metu pavyko nustatyti, kad vyrai iš namų išsivežė įspūdingą grynųjų pinigų sumą, o pakeliui sustojo prie nedidelės parduotuvės, kurioje nusipirko po butelį vandens ir po lietpaltį. Pardavėjas tyrėjams papasakojo, kad vaikinai aiškiai kažko nervinosi ir skubėjo, dažnai žvalgėsi į laikrodžius. Daugiau gyvų vyrų niekas nematė.

Jų kūnai buvo aptikti po trijų dienų. Jauni vyrai, kaip jau minėta, gulėjo miško pakraštyje, buvo apsirengę kostiumais ir lietpalčiais, o veidus dengė savo gamybos švininės kaukės be angų (panašios į tas, kurios naudojamos apsaugai nuo radiacijos). Šalia negyvų vyrų kūnų ant žemės buvo du rankšluosčiai ir užrašų knygutė. Pinigų nebuvo. Užrašų knygutėje buvo vienas įrašas, kuris tik dar labiau apsunkino tyrėjų darbą. Tai buvo kažkas panašaus į instrukciją: „16:30 būti nurodytoje vietoje. 18:30 išgerti kapsules. Po to, kai suveiks, užsidėti švinines kaukes ir laukti signalo“.

Jokių medžiagų, kurias jauni vyrai, panašu, išgėrė prieš mirtį, aptikti nepavyko, taip pat nebuvo matyti jokios prievartos pėdsakų.

Ufologai eksperimentuotojai

Tyrimo metu paaiškėjo, kad žuvę vyrai dirbo radiotechnikais nedidelėje dirbtuvėlėje ir domėjosi paranormaliais reiškiniais, ezoterinėmis praktikomis, signalų iš kitų planetų paieška ir NSO stebėjimu.

Dar vienas kolegų hobis buvo noras sukurti tokią radijo aparatūrą, kuria būtų galima užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu. Tyrimas parodė, kad keistos kaukės buvo pagamintos dirbtuvėse ir skirtos, greičiausiai, apsisaugojimui nuo radiacijos.

Detaliai išnagrinėjus visus užrašus aptiktoje užrašų knygutėje, kuriuose daugiausiai buvo nurodytos įvairių radiodetalių specifikacijos, tyrėjai nusprendė, jog vyrai atliko kažkokį eksperimentą, kuris jiems baigėsi tragiškai.

Atliktas skrodimas neaptiko jokių prievartos ar nuodingų medžiagų pėdsakų, išskyrus keistas mėlynas venas smilkinių srityje. Nebuvo aptikta ir jokių radiacijos požymių. Toksikologinis ir histologinis tyrimai taip pat parodė neigiamus rezultatus, todėl pakartotinis toksikologinis tyrimas nebuvo atliktas.

Tik vėliau, reikalaujant žuvusiųjų vyrų artimiesiems, 1967 m. rugpjūčio 27 d. buvo atlikta ekshumacija ir atliktas pakartotinis tyrimas. Deja, po jo nė trupučio nepasidarė aiškiau. Tačiau užrašų knygutėje paminėtos kažkokios „kapsulės“ buvo nuoroda į tai, kad vyrai galėjo būti nunuodyti.

Tyrimo meru pareigūnai apklausė Elsijų Koreirą Gomesą, kuris kartu su vėliau žuvusiais vyrais taip pat dalyvavo eksperimentuose. Tačiau jis kategoriškai neigė kuo nors prisidėjęs prie radiotechnikų mirties ir prisiekė, kad apie jų kelionę nieko nežinojo.

Žuvusiųjų dirbtuvėlėje buvo aptikta nemažai įvairių ezoterinių knygų, o vienoje knygoje - „Mokslinis mediumas“ - buvo pažymėti puslapiai, kuriuose buvo aprašoma, kaip išgauti „ryškų ektoplazmos švytėjimą“ ir apsisaugoti nuo jos metaliniais ekranais ir kaukėmis. Priminsime, jog ektoplazma - tai klampi substancija, išsiskirianti iš mediumo nosies, ausų ir burnos, ir iš kurios materializuojasi vaiduoklis.

Žymiai vėliau Migelio sesuo, kalbėdama su žurnalistais, prisiminė, kad savo išvykimo išvakarėse brolis dažnai kalbėjo apie kažkokią „antgamtinę misiją“, kuri padarys jį turtingu ir garsiu. Tą patį papasakojo ir Kruzo našlė. Kelios dienos iki kelionės Manuelis buvo labai susijaudinęs ir su kažkuo visą laiką aptarinėjo kažkokius „galutinius testus išėjimui į kitą realybę“.

Pavojingi „ugnies kamuoliai

Šiandien pati populiariausia versija apie vyrų žūtį skelbia, kad juos galėjo pražudyti įprastas ar kamuolinis žaibas. Rugpjūčio 17 dienos vakare Niterojaus apylinkėse, kur buvo aptikti vyrai, buvo stipri audra, kurią lydėjo tikras „žaibų štormas“. Vietiniai gyventojai jau seniai buvo pastebėję, kad Vintemo kalva tarsi pritraukia žaibus, kurie žymiai dažniau trenkia į šios kalvos viršūnę nei į kitas aukštumas.

Brazilijos geofizikai mano, jog tai gali būti susiję su kalvos viduje esančiomis geležies rūdos gyslomis arba su kažkada nukritusiu geležies ir nikelio meteoritu, kuris kalvos viršūnėje paliko plačią įdubą.

Galima daugybę kartų stebėti žaibavimą ir nė karto nepamatyti kamuolinio žaibo. Šį nepaprastą įelektrintos atmosferos reiškinį per gyvenimą pavyksta pamatyti maždaug vienam žmogui iš tūkstančio. Ir tik labai nedaugelis šių liudininkų gali tiksliai ir nuosekliai apibūdinti tai, ką matė.

Beveik pusėje atvejų, kai stebimas kamuolinis žaibas, jis nuskrieja nuo vieno iki dešimties metrų. Trys iš keturių liudininkai teigia, kad žaibas judėjo horizontaliai, vienas iš penkių liudininkų pasakoja, kad žaibas leidosi žemyn, ir tik vienas iš dvidešimties liudininkų matė, jog kamuolinis žaibas kilo aukštyn. Per sekundę žaibas vidutiniškai nuskrieja keletą metrų. Panašu, kad jo santykinis tankis tik truputį didesnis už oro.

Daugybės stebėjimų analizė leido atskleisti nepaprastą faktą. Pasirodo, vienas kamuolinis žaibas tenka maždaug šimtui stiprių įprastinių žaibų. O tropines audras gana dažnai lydi savotiški „žaibų štormai“, kai žaibo išlydžiai vyksta praktiškai be jokios pertraukos. Tačiau specialios ekspedicijos, stebėjusios šį įspūdingą gamtos šėlsmą, taip ir nenustatė kamuolinio žaibo masinio atsiradimo požymių.

Tačiau būtent maždaug tuo metu, apie kuriuos pasakojama, tarp ufologų buvo ypač populiari idėja, kad kamuoliniai žaibai yra savotiški „zondai iš kitų planetų“. Panašu, tai ir norėjo patikrinti nelaimingieji radiotechnikai. Sunku pasakyti, koks vaidmuo jų tyrime teko švininėms kaukėms, tačiau buvimas su jomis audros metu kėlė didžiulį pavojų.

Netiesiogiai hipotezę apie susitikimą su kamuoliniu žaibu patirtina ir ponios Grasindos di Souzos pasakojimas. Moteris su vaikais rugpjūčio 17 d. vakare važiavo netoli įvykio vietos. Netikėtai dukra Marija sušuko, kad „ant kalno mato palydovą“. Reikia pažymėti, jog tuo metu susidomėjimas kosmonautika pasaulyje buvo ypač išaugęs, todėl visi NSO iš pradžių buvo laikomi būtent dirbtiniais Žemės palydovais.

Tuo metu ir Grasinda pastebėjo ant kalvos viršaus šviečiantį geltonos ir oranžinės spalvos rutulį, kuris lėtai pasislėpė už krūmynų. Ponia di Souza grįžusi namo apie stebėtą reginį papasakojo vyrui, kuris nedelsiant nukeliavo prie kalvos, netgi užlipo į jos viršūnę. Tačiau tenai jis nieko neaptiko, išskyrus aitrų ozono kvapą, kuris atsiranda netoliese įvykusio žaibo išlydžio. Vėliau žurnalistai surado dar keletą žmonių, kurie tuo pačiu metu matė šviesos mirgėjimą Vintemo kalvos šlaite.

Nežinomi bendrininkai

Viena iš vyrų švininėmis kaukėmis žūties tyrimo mįslių buvo nosinė su inicialais AMS, suspausta Kruzo rankoje, ir iš Vianos švarko ištrūkusi saga.

Versiją apie nežinomus eksperimento bendrininkus patvirtino ir vietinių gyventojų, teigusių, jog matė, kad prie Vintemo kalvos papėdės atvažiavo džipas. Radiotechnikai išlipo iš automobilio ir ėmė lipti kalvos šlaitu, o džipo vairuotojas išjungė variklį ir pasiliko apačioje.

Nežinomo asmens atsiradimas šiose istorijoje tyrėjus paskatino iškelti kriminalinio nusikaltimo versiją. Buvo teigiama, kad piktadariai pasinaudojo radiotechnikų susidomėjimu ezoteriniais dalykais ir pasiūlė jiems dalyvauti „parapsichologiniame eksperimente“. Buvo papasakota legenda apie ugnies kamuolius, periodiškai atsirandančius kalvos viršūnėje, ir pasiūlytos kapsulės, turinčios sustiprinti „ekstrasensorinius pojūčius“. Taip Kruzas ir Viana išgėrė nuodus, o piktadariai pagrobė jų pinigus.

Nors ši policijos versija pasižymėjo paprastumu ir racionalumu, ją atmeta daugelis nepriklausomų ekspertų, įskaitant garsųjį NSO tyrėją Žaną Valę. Jie mano, kad tokie aiškinimai naudingi, pirmiausia, patiems policininkams, kurie ir pasisavino radiotechnikų pinigus.

Brazilų žurnalistams policijos archyvuose pavyko aptikti aprašytą dar vieną labai panašų atvejį. 1962 metais netoliese esančioje Kruzeiros kalvoje buvo aptiktas televizorių meistro iš Rio de Žaneiro Ermeso Chuareso kūnas be gyvybės ženklų. Jis sustingusioje rankoje laikė metalinę kaukę, panašią į tas, kurios buvo ant Kruzo ir Vianos veidų.

Jo mirties priežastis taip pat buvo neaiški, nors kai kas matė, jog prieš pradėdamas lipti į kalvos viršūnę, televizorių meistras prarijo kažkokias „tabletes“. Policija, remdamasi šiais liudijimais, bylą nutraukė, paskelbdama, kad vyras nusižudė. Įdomu tai, kad Chuaresas visą laisvą laiką ir lėšas skyrė tam, kad „sukurtų radijo tiltą su anapusiniu pasauliu“.

Byla dėl ant Vitemo kalvos aptiktų vyrų mirties buvo nutraukta 1969 metais „neradus nusikaltimo sudėties“. Kaukės, kurios buvo uždėtos ant vyrų veidų, saugomos policijos muziejuje Rio de Žaneire.