Absurdiška „Arktikos" žūtis

Amerikiečių keleivinis garlaivis, plaukdamas iš Liverpulio į Niujorką, nuskendo prie Raso kyšulio po susidūrimo su prancūsų garlaiviu "Vesta". Žuvo 322 žmonės.

1849 metais viename JAV Kongreso posėdyje buvo svarstomas klausimas apie laivininkystės būseną. Į posėdį buvo pakviestas Edvardas Kolinsas (Edward Collins) - vienos didžiausių burinių laivų bendrovės „Dramatic line“ savininkas. Kolinso laivai du kartus per mėnesį atlikdavo reisus tarp Niujorko ir Liverpulio (paranormal.lt).

Kongresas Kolinsui pavedė už valstybės lėšas pastatyti galingus garlaivius ir iš transatlantinės linijos išstumti anglų bendrovę „Cunard line“. Naujoji bendrovė buvo pavadinta „Collins line“.

Kolinsas pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo pastatyti reikiamą laivų kiekį aptarnauti liniją Niujorkas - Liverpulis, planuojant 20 reisų per metus: vasaros metu - po du reisus per mėnesį, žiemą - vieną reisą per mėnesį. Šiam tikslui įgyvendinti reikėjo penkių laivų, kurių statybai ir eksploatacijai JAV vyriausybė Kolinsui suteikė kasmetinę 385 tūkstančių dolerių subsidiją. Kai valstybinės dotacijos ėmė nebeužtekti, laivų savininkas pasiekė, kad vyriausybė kasmetinę subsidiją padidintų iki 858 tūkstančių dolerių. Pagrindinis amerikiečių konkurentas Semiuelis Kunardas (Samuel Cunard) skundėsi, jog jam „daužo langus auksinėmis monetomis“.

Kolinsas, gaudamas didžiulį finansavimą, veikė greitai ir ryžtingai. Vietoje penkių nedidelių garlaivių (kaip buvo numatyta sutartyje), jis davė užsakymą pastatyti keturis garlaivius, tačiau didesnius ir galingesnius. Tai buvo gražūs laivai, turintys po tris stiebus, tris denius ir tvirtą korpusą iš geriausių ąžuolo rūšių. Laivo priekį puošė skulptūrinės tritono ir undinės figūros. Garlaiviai turėjo puikias plaukimo savybes: gerai klausė vairo, mažai siūbavo, bangos visiškai neužliejo denio.

Kolinsas keleiviams pasiūlė tokius patogumus, apie kuriuos tais laikais buvo galima tik svajoti: erdves kajutes, skoningai įrengtas laivo patalpas, puikią virtuvę, apšildymą garais, kirpyklą, mygtukus stiuardams iškviesti.

Naujosios bendrovės laivai „Arktika“ („Arctic“), „Atlantas“ („Atlantic“), „Ramusis“ („Pasific“) ir „Baltija“ („Baltic“) greitai nusipelnė geros reputacijos ir tapo populiarūs ir tarp amerikiečių, ir tarp anglų. Per pirmuosius 11 eksploatacijos mėnesių didesni ir greitesni Kolinso laivai pergabeno 4306 keleivius, o per tą laiką Kunardo laivai - mažiau kaip 3 tūkstančius keleivių.

Tačiau amerikiečių džiūgavimas ilgai netruko. Žiauri konkurencinė kova vertė Edvardą Kolinsą iš savo kapitonų reikalauti, kad šie nekreiptų dėmesio į jokią riziką, tačiau į paskirties vietą atplauktų griežtai numatytu laiku. Dėl tokios politikos amerikietis laivų savininkas neteko ne tik geriausio savo laivo, bet ir šeimos.

1854 metų rugsėjo 20 dieną „Arktika“, kuria plaukė 233 keleiviai ir 175 ekipažo nariai, išplaukė į eilinį reisą iš Liverpulio į Niujorką.

Kartu su keleiviais plaukė Kolinso žmona, dukra ir jaunesnysis sūnus.

Pirmoji plaukimo savaitė praėjo be jokių įvykių, keleiviai jau ėmė nekantrauti, kada pamatys Amerikos krantą. Rugsėjo 27 dienos ryte „Arktika“ buvo už 70 mylių nuo Raso kyšulio, kai jūrą uždengė rūkas. Garlaivis ir toliau plaukė ankstesniu kursu ir tuo pačiu 12,5 mazgo greičiu. Kapitonas Liusas žinojo: į Niujorką turi atplaukti tiksliai pagal grafiką, priešingu atveju jo laukia dideli nemalonumai.

Po pietų keleiviai ėmė skirstytis į savo kajutes, o kapitonas nuėjo į tiltelį. Jis įsikibo į trapo turėklą, o tuo metu iš viršaus pasigirdo budinčiojo padėjėjo riksmas: „Bortą dešinėn!“ Ir tuo metu „Arktikos“ korpusą sukrėtė stiprus smūgis. Tai buvo kito laivo forštevenio smūgis. Viršutiniame denyje buvę keleiviai dešinėje pusėje pamatė nedidelį geležimi kaustytą garlaivį su trimis stiebais, kuris, tarsi koks vaiduoklis, ištirpo rūke. Iš šio laivo girdėjosi žodžiai prancūzų kalba. Vėliau pavyko nustatyti, kad tai buvo burinis-sraigtinis garlaivis „Vesta“. Kaip ir „Arktika“, jis rūke plaukė pilnu greičiu ir niekaip nesignalizavo artėjantiems laivams.

Laivai tarpusavyje susidūrė beveik stačiu kampu. Nuo smūgio „Vestos“ priekis susilankstė keturis metrus. Pagal visus požymius laivas netrukus turėjo nuskęsti. Todėl nėra nieko keisto, kad prancūzų laive panika apėmė ne tik keleivius, bet ir komandos narius. Prasidėjo tikras mūšis dėl vietų gelbėjimo valtyse. Kai kurie šoko iš laivo į vandenį ir plaukė link vos per rūką matomo garlaivio „Arktika“, kuris tuo metu buvo sustabdęs savo variklius.

„Arktikos“ kapitonas Liusas greitai įvertino „Vestos“ pažeidimus ir įsakė nuleisti į vandenį gelbėjimo valtį paimti vandenyje esantiems prancūzams. Jis skubino savo jūreivius: „Paskubėkite! Jų laivas nuskęs po kelių minučių!“

Kapitonas jau rengėsi duoti komandą nuleisti antrą gelbėjimo valtį, tačiau tuo metu jį informavo, kad į mašinų skyrių veržiasi vanduo. Pasirodo, paties garlaivio „Arktika“ borte, prieš varantįjį ratą, atsirado trys skylės. Pusės metro aukštyje virš vaterlinijos „Vestos“ inkaro strypas prarėžė ilgą plyšį. Kitos dvi skylės buvo po vandeniu. Didesniosios skylės ilgis buvo 2 m, aukštis - 0,5 m.

Garlaivio „Arktika“ komanda, pasinaudodama rankinėmis pompomis, pabandė ant skylių uždėti pleistrą, tačiau šis gerai neprigludo prie borto, skylės buvo su plėštiniais išlenktais kraštais, o iš kitos skylės kyšojo „Vestos“ inkaras. Užtaisyti skyles medžio gabalais taip pat nepavyko. Vanduo ir toliau tekėjo į laivo vidų.

Tuomet Liusas įsakė plaukti ir įjungti mechaninius siurblius, kuriais tikėjosi išsiurbti vandenį. Jis meldė Dievo, kad garlaiviui pavyktų pačiam nuplaukti 65 mylias iki Roso kyšulio. Kapitonas neabejojo, kad prancūzų laivas žuvo, todėl jam reikėjo gelbėti „Arktikos“ keleivius ir komandą. Tiesa, kažkur rūke dar klaidžiojo gelbėjimo valtis su iš vandens iškeltais prancūzais, tačiau apie jos paieškas niekas nebegalvojo.

Garlaivis ėmė lėtai didinti greitį. Rūkas vis dar buvo uždengęs jūrą. Kai „Arktika“ pasuko reikiamu kursu ir variklis dirbo didžiausiais leistinais apsisukimais, prieš pat garlaivio priekį netikėtai iš rūko išniro gelbėjimo valtis, perpildyta žmonėmis. Tai buvo „Vestos“ valtis. Ji akimirksniu pateko po didžiulių varančiųjų ratų geležinėmis plokštėmis. Tik vienam žmogui iš valties pavyko įsikibti kybantį „Arktikos“ trosą ir išsigelbėti, visi kiti žmonės žuvo...

Garlaivis artėjo prie Raso kyšulio. Jūreiviai, įsakius kapitonui Liusui, per bortą į vandenį mėtė denyje esančius daiktus, sunkius geležinius daiktus, atsarginius trosus, anglies atsargas - visa tai, kas galėjo padaryti laivą lengvesniu ir padėtų jam ilgiau išsilaikyti vandens paviršiuje. Keleiviams buvo įsakyta susirinkti prie kairiojo borto laivagalyje. Garlaivis ir toliau po truputį sviro ant dešiniojo borto ir vis daugiau grimzdo į vandenį. Su kiekviena nuplaukta mylia garlaivio greitis vis lėtėjo, varantieji ratai tiek nugrimzdo į vandenį, kad plokštelės ėmė stabdyti laivo judėjimą pirmyn.

Netrukus kapitonui pranešė, kad vanduo užpylė apatinius katilus, garo slėgis krito, todėl teko išjungti mechaninius siurblius ir vėl pajungti rankines pompas. Praėjus valandai po laivų susidūrimo viršutiniame denyje pasirodė kūrikai: vanduo užpylė ir viršutinius katilus. Kai „Arktika“ sustojo, iki kranto buvo likę 20 mylių.

Vos tik nutilo variklių skleidžiamas garsas, visi viršutiniame denyje stovintys žmonės puolė prie gelbėjimo valčių. Į pirmąją valtį buvo pradėtos laipinti moterys ir vaikai. Tačiau kažkas kirviu perkirto priekines tales, valtis nukrito į jūrą, ją iš karto apspito į vandenį nukritę žmonės. Šiaip taip pavyko nuleisti antrąją valtį. Perpildyta valtis, kuriai vadovavo antrasis kapitono padėjėjas, nuplaukė nuo „Arktikos“ dešiniojo borto.

Laive tarp ekipažo narių prasidėjo panika. Jie užmiršo šventą jūrų įstatymą: „Pirmiausia - moterys ir vaikai“, puolė prie gelbėjimo valčių. Trečiojoje valtyje, kurioje turėjo būti susodintos moterys ir vaikai, visas vietas užėmė komandos nariai. Talės neatlaikė perpildytos valties svorio, ji galu krito į vandenį. Likusios valtys buvo apsuptos glaudžiu keleivių žiedu, jūreiviai nieko negalėjo padaryti, kad pasuktų valčių keltuvus ir tales. Kilusioje sumaištyje vyriausias mechanikas su padėjėju ir kūrikais jėga užgrobė iškylų valtį, kuri skubiai nuplaukė šalin nuo skęstančio garlaivio „Arktika“. Garlaivyje liko kapitonas, jo trečiasis padėjėjas, daugiau kaip šimtas keleivių. Ir viena maža gelbėjimo valtis - jiems visiems.

Jūreiviai ėmė karštligiškai ręsti plaustą. Nukirto apatines rėjas, sumetė jas į vandenį ir, pasinaudodami valtimi, ėmė tvirtinti prie jų duris, baldus, lentas. Tam, kad paskutinės valties niekas neužgrobtų, kapitonas įsakė iš jos paimti irklus. Tačiau tai nepadėjo: dalis keleivių metė nebaigtą ręsti plaustą, vietoje irklų pasičiupo lentas ir valtimi pasislėpė rūke. Jie su savimi pasiėmė ir trečiąjį kapitono padėjėją, kuris turėjo padėti pasiekti krantą. Tam, kad padėjėjas nesipriešintų, keleiviai jį stipriai surišo.

Kapitonas Liusas įsakė „Arktikoje“ likusioms moterims ir vaikams išdalinti gelbėjimo juostas, tačiau tuo metu garlaivis paniro po vandeniu. Nuo susidūrimo buvo praėjusios keturios su puse valandos.

Žinia apie „Arktikos“ žūtį Ameriką pasiekė po dviejų savaičių. Valtimis, iš kurių dvi pasiekė Raso kyšulį, o dvi paėmė pro šalį plaukę laivai, išsigelbėjo 86 žmonės. Beje, tarp jų nebuvo nė vieno vaiko ar moters. Tarp 322 žuvusiųjų buvo ir laivininkystės bendrovės savininko Edvardo Kolinso šeima.

O „Vesta“ sėkmingai pasiekė Sent Džonsą. Garlaivio kapitonas, pamatęs, jog po susidūrimo laivo priekinė pertvara liko nepažeista, įsakė nukirsti priekinėje laivo dalyje esantį fokstiebį ir dalį krovinio perkelti į laivagalį ir taip palengvinti priekinę laivo dalį. Garlaivis suspėjo įplaukti į uostą iki audros pradžios.

Susidūrimo metu „Vestoje“ žuvo vienas žmogus, apie dešimt, apimti panikos, šoko į vandenį ir žuvo šaltame Atlanto vandenyne, apie 20 žmonių žuvo, kai gelbėjimo valtis pateko po „Arktikos“ varančiuoju ratu.

Planet Today News dokumentika. Karo laivai. Galingi mediniai karo laivai

Tuo bendrovės „Collins line“ nemalonumai nesibaigė. Praėjus dviem metams po „Arkties“ katastrofos be pėdsakų dingo garlaivis „Ramusis“ su 288 keleiviais ir komandos nariais. Laivas plaukė iš Liverpulio į Niujorką. To meto amerikiečių jūreivystės specialistai padarė prielaidą, kad „Ramusis“ lenktyniavo su anglų garlaiviu „Persija“, atsitrenkė į plaukiojantį ledo lauką ir nuskendo.

Toks didelis aukų skaičius galutinai pakenkė bendrovės „Collins line“ reputacijai tiek JAV, tiek ir Anglijoje. JAV Kongresas atsisakė toliau teikti subsidiją Edvardui Kolinsui. Bendrovė bankrutavo, pardavė du likusius garlaivius ir baigė savo egzistavimą.