Paslaptingas objektas «Juodasis riteris» kosmose 1973m

Pentagonas niekada oficialiai nepaskelbė C.W. Tombaugh tyrimo rezultatų. Nieko daugiau nebuvo girdėti apie tą objektą iki 1957 m. gruodžio, kai dr. Luis Corralos iš Venesuelos Ryšių mninisterijos jį nufotografavo. Prieš kelis mėnesius jau buvo paleisti pirmieji dirbtiniai Žemės palydovai „Sputnik-1” ir „Sputnik-2“. L. Corralos fotografavo antrąjį iš jų, praskrendantį pro Caracas‘ą ir jo nuotrauka užfiksavo nežinomą objektą, nustelbiantį rusų aparatą.

„Juodasis riteris“ vėl pastebėtas 1960-ais, tąkart vienos iš Šiaurės Amerikos Oro gynybos tinklo stočių. Objekto orbita buvo poliarinė, tokia, kokia tuo metu buvo nepasiekiama nei amerikonams, nei sovietams. Jis buvo kelis kartus stambesnis ir sunkesnis, nei jį galėjo iškelti to meto galingiausia raketa. Jo atradimas pasėjo paniką JAV kariniuose sluoksniuose. Jų žvalgyba neturėjo jokio supratimo nei apie tai, kad TSRS paleido naują palydovą, nei apie tai, kad sovietai turėjo galimybę paleisti ką nors poliarine orbita ar iškelti į orbitą, kad viršija 15 t..

Lygiai tokį pat šokas pasklido ir Tarybų Sąjungoje. Jie nebuvo paleidę tokio palydovo ir žinojo, kad tiek jiems, tiek amerikonams prireiks dar kelių metų, kol jie tai įstengtų. Niekas nesuvokė, iš kur jis atsirado, tačiau jisai buvo ten.

Po 3 m. „Faith 7” kapsule į kosmosą pakilo „Mercury“ programos astronautas Gordon Cooper‘is^**) (1963). Savo paskutinio apsisukimo metu jis pranešė, kad prieš savo kapsulę mato spindintį žalią objektą, judantį jo kryptimi. Australijos Muchea stebėjimo stotis, kuriai Kuperis perdavė tą pranešimą, taip pat aptiko jį radare judant orbita iš rytų į vakarus. Apie tą nutikimą paskelbė NBC, tačiau reporteriai pamiršo apie tai paklausti Kuperio, kai šis nusileido. Buvo pateiktas oficialus paaiškinimas, kad dėl elektros įrangos gedimo kapsulėje susikaupė daug anglies dvideginio, sukėlusio haliucinacijas.

Tarsi to būtų negana, „Ham“ radijo operatoriai gavo pranešimus iš „Juodojo riterio“. O keisčiausias su juo susijęs reiškinys buvo „pasaulio aidas“ (LDE), kai į kosmosą pasiųsti radijo ar televizijos signalai ataidi po kelių sekundžių (ar net dienų), tarsi būtų įrašyti ir retransliuoti palydovo. Jis pirmąkart buvo aptiktas maždaug prieš 30 m norvegų geofiziko Carl Stormer‘io su olandu B. Van der Pol‘u (1927). Tie užlaikymai būdavo tokie dideli, kad negalėjo būti priskiriami atmosferos ypatybėms, magnetinėms audroms ar kitiems gamtos reiškiniams. Iki šiol neatrandama „pasaulio aido“ priežastis.

Škotų astronomas ir mokslo populiarintojas Duncan Lunan‘as 1973 m. straipsnyje Britų tarpplanetinei draugijai atkreipė dėmesį į „pasaulio aido“ ir periodinių „Juodojo riterio“ pasirodymų koreliaciją. Jis netgi teigė, kad tame „aide“ jis dešifravo žinutes bei dangaus žemėlapį su žvaigžde, su kuria susijęs perdavimas.

Tas žemėlapis atitinka dangaus vaizdą, buvusį prieš 13 tūkst. m. Lunanas spėjo, kad žinutes į Žemę transliuoja toli už Saulės sistemos egzistuojančios civilizacijos atsiųstas robotas. Jis sakė, kad gali būti, kad automatinis aparatas gali suktis apie Mėnulį jau tūkstančius metų, kantriai laukdamas,kada atsiras galimybė užmegzti kontaktą.

1960 m. radijo astronomas Ronald Bracewell aptarinėjo gyvybės kosmose klausimus. “Nature” paskelbtame straipsnyje jis pasiūlė idėją, kad pažangios civilizacijos nebūtinai turi naudoti radijo signalus komunikacijai su kitomis protingomis būtybėmis. Radijo signalai labai nusilpsta keliaudami tarpžvaigždine erdve. Tokios civilizacijos gali panaudoti žinutes nešančius zondus, kurie siunčiami prie potencialiai apgyvendintos žvaigždės. Čia jie „prisiglaudžia“ prie tinkamos planetos ir kai aptinka iš jos skleidžiamus radijo signalus, gali juos gražinti aidu. O taip pat toks zondas gali perduoti dangaus vietos, iš kur atvyko, planą. Gal tai ir buvo 3-iame dešimtm. aptikto „pasaulio aido“ priežastis?

„Juodasis riteris“ vėl pasireiškė 1974-ais, kai susisiekė su vieninteliu žmogumi, mokslinės fantastikos rašytoju Philip K. Dick‘u (pagal kurio kūrinius pastatyti filmai „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (1982) ir „Viską prisiminti“ (1990, su A. Švarcnegeriu)). Nuo 1974 m. vasario aštuonerius metus Dikas turėjo eilę mistinių patirčių ir komunikacijų su „Juoduoju riteriu“. Pasėkoje atsirado 8000 puslapių „Egzegezė“, vieną milijoną žodžių turintis dialogas su savimi, parašytas per naktį.

„Juodasis riteris“ pradingo taip pat paslaptingai, kaip ir pasirodė – palikęs mus stebėtis ir spėlioti apie jį, jo kiltį bei tikslą.

^*) Jaučiaganio Epsilon dar vadinama Ikaru ir yra už 203 šviesmečių; Jaučiaganio ryškiausia žvaigždė – Arktūras.

^**) Gordonas Kuperis (Gordon Cooper) – buvo paskutinis skridęs „Mercury“ programoje (1963). Jis buvo pirmasis amerikietis, miegojęs orbitoje savo 34 val. trukusio skrydžio metu [G. Titovas pirmakąrt miegoje kosmose dar 1961 m.].