Nojaus arka: tiesa ir mitai

Įprasta manyti, kad Biblijoje aprašytas pasakojimas apie Pasaulini tvaną atvaizduoja stichinę nelaimę, įvykusią Mesopotamijos teritorijoje. Požiūris į šį potvynį, kaip globalią visos planetos katastrofą, – ne daugiau kaip hiperbolė. Atseit, savaime suprantama, kad šio regiono gyventojams Mesopotamija ir buvo „visu pasauliu“. Prisiminimai apie kataklizmą įtraukti i Gilgamešo epą, kuris, kaip manoma, ir tapo biblinio teksto prototipu.

Tačiau pakanka pažvelgti į įvairių pasaulio tautų padavimus ir mitus, norint įsitikinti, jog taip nėra. Dar 1918-ais metais D.Frezeris savo knygoje „Folkloras Senajame testamente“ aprašė, kad mitai apie potvynį išliko ne tik Artimųjų Rytų tautose, bet ir Europoje, Centrinėje ir Pietryčių Azijoje, Polinezijoje, netgi pas Amerikos indėnus.

Visose tautose šie mitai paremti vienu ir tuo pačiu siužetu: Dievas (arba dievai) nusprendžia sunaikinti žmoniją už jos nuodėmes, tačiau apie būsimą katastrofą perspėja vieną dievobaimingą žmonių šeimą, kuri išsigelbsti pagal nurodymą iš aukščiau pagamintu laivu (arka).

Frezerio laikais buvo žinoma apie 100 tokių pasakojimų, dabar šis skaičius jau viršija 150, o jų geografija apima praktiškai visą pasaulį.

Tas faktas, kad įvairių tautų, gyvenančių dešimčių tūkstančių kilometrų atstumu viena nuo kitos, mituose pasakojama praktiškai apie tą patį, liudija, kad kalbama apie kažkokį visame pasaulyje vykusį įvykį, prisiminimai apie kurį išliko žmonijos atmintyje.

Tvanas nuplauna visus pėdsakus

Visa tai privertė mokslininkus kelti hipotezes apie gamtinius kataklizmus, kurių pagrindu ir atsirado šie mitai. XX amžiaus 3-iame dešimtmetyje du archeologai – Leonardas Vulis ir Stefanas Langdonas – tarsi aptiko nepaneigiamus biblinio pasakojimo teisingumo įrodymus. 1929-ais metais, kai buvo aptiktas Biblijoje minimas Uro miestas, Vulis aptiko du kultūrinius sluoksnius, kuriuos skyrė 2,4 m dumblo juosta. Atrodo, nėra jokio kito paaiškinimo, tik tai, kad dumblas buvo atneštas tvano metu.

Keletą mėnesių prieš Vulį Langdonas, kasinėdamas senovinį Kišo miestą, aptiko 1,5 m storio dumblo sluoksnį tarp kultūrinių sluoksnių. Kasinėjant Ninevijos miestą buvo aptiktas 12 m storio dumblo sluoksnis.

Tačiau nustačius dumblo sluoksnių, kuriuos aptiko Vulis ir Langdonas, amžių, pasirodė, kad kalbama apie skirtingas stichines nelaimes, kurios atitinkamai įvyko apie 3500 ir 3000 metų pr.m.e. Tapo aišku, kad vietiniai potvyniai, kurių metu pačių aukščiausių namų stogai atsidurdavo kelių metrų gylyje, Tarpupyje nebuvo retas reiškinys.

Deja, visi šie radiniai neįtikino teologų. Bent jau tai, kad Biblijoje aprašomas Pasaulinis tvanas prasidėjo, kaip teigiama, 2104-ais metais pr.m.e. Be to, Biblijoje teigiama, kad tvano metu vanduo pakilo 15 alkūnių, t.y. 7,5 m aukščiau už pačius aukščiausius kalnus. Tokiu atveju 2,4 m aukščio dumblo sluoksnis yra tikrai per mažas.
Šiuolaikiniai teologai iškėlė versiją, kad po biblinio Pasaulinio tvano neturėjo likti jokių žmonijos egzistavimo pėdsakų, nes, kaip jau minėta, tai nebuvo paprastas potvynis, atnešantis su savimi dumblą ir kitas nuosėdas.

Kadangi Biblijoje kalbama, kad „atsidarė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir dangaus langai“, galima pamanyti, kad tvano metu ne tik lijo labai smarkios liūtys, bet ir vyko ugnikalnių išsiveržimai, lydimi stiprių žemės drebėjimų. Šie išsiveržimai pakėlė vandens temperatūrą. Įdomu tai, kad indėnų mituose tiesiogiai pasakojama, kad tvano metu vanduo buvo karštas – vandenyno vanduo tuo metu tiesiog užvirė.

Visa tai nori nenori, bet priverčia iškelti klausimą: kas tai buvo Nojaus arka ir kokiu būdu į ją tilpo po porą visų gyvūnų?

Arka inžinieriaus akimis

Kaip teigiama Biblijoje, nurodymus kaip statyti arką Nojus gavo iš paties Aukščiausiojo: „Pagamink arką iš goferio medžio; padaryk arkoje skyrius ir išsmaluok ją smala iš vidaus ir išorės, ir padaryk taip: arkos ilgis 300 alkūnių, jos plotis 50 alkūnių, o aukštis 30 alkūnių. Ir padaryk angą arkos viršuje, ir šone padaryk duris; įrenk arkoje apatinį, antrąjį ir trečiąjį būstus…“

Iš karto kyla klausimai. Pirmiausia, kas tai yra „goferio medis“, iš kurio Nojus statė laivą? Niekur daugiau Biblijoje šis medis nėra minimas. O bibliniuose padavimuose teigiama, kad šis medis augo tik toje vietovėje, kurioje gyveno Nojus. Kai kurie mokslininkai mano, kad kalbama apie tam tikrą kedro rūšį, tačiau tai tik niekuo neparemta hipotezė.

Pakalbėkime apie aiškesnius dalykus. Arkos matmenys nurodyti labai tiksliai. Jeigu skaityti, kad senovinis alkūnės matas prilygsta 50 cm, tai arkos ilgis buvo 150 m, plotis – 25 m, o aukštis – 15 m. Išoriškai arka priminė šalia pastatytus du tipinius penkiaaukščius gyvenamuosius namus. Jeigu skaityti, kad biblinė alkūnė prilygo 70 cm, tai laivo dydis dar įspūdingesnis – 210x35x21 m. Tai reiškia, kad aprašomai epochai tai buvo iš tiesų grandiozinis statinys, o juk arką statė, remiantis bibliniais šaltiniais, tik pats Nojus su savo sūnumis.

„Apatinis, antras ir trečias būstai“ – tai, suprantama, aukštai arba arkos deniai. Anot biblinių legendų, trečiasis, viršutinis aukštas buvo skirtas Nojui ir jo šeimai bei maisto atsargoms; antrasis – paukščiams, žvėrims ir kitiems Žemės gyvūnams, o pirmasis, pats apatinis, buvo skirtas atliekoms. Antrasis aukštas buvo padalintas į atskirus skyrius, kiekviename jų buvo laikomi tam tikros rūšies gyvūnų pora. Panašu, kad šiame aukšte buvo įrengtas įėjimas į arką, į kurį vedė plati rampa.

Jeigu kas nors galvoja, kad Nojaus arka išoriškai primena gretasienį, tai klysta. Biblijos tekste yra pasakyta: „arkos viršų sukelk per alkūnę“.

Garsusis viduramžiais gyvenęs Biblijos komentatorius Raši rašė, kad arka savo išvaizda priminė… nupjautą piramidę. Apatinio pagrindo plotas iš tiesų buvo 300×50 alkūnių (150×25 m), o viršutinės dalies plotas buvo 1×1/6 alkūnės (50×8,33 cm). Raši teigia, kad būtent tokia forma užtikrino, kad vanduo ramiai nutekėtų piramidės sienomis. Biblijoje rašoma, kad arka buvo apšviesta per viršuje įrengtą langą (per šį langą Nojus iš pradžių pasiuntė varną, o po to balandį pažiūrėti ar nenuslūgo vanduo). Tačiau negalima atmesti minties, kad tokių „viršutinių“ langų buvo įrengta daugybė.

Ar galėjo toks statinys išlikti stabilus vandenyje? Inžinieriai, kuriantys įvairius Nojaus arkos modelius, į šį klausimą atsako vienareikšmiškai: be abejonės, taip! Tiesa, mokslininkai priduria, jog turi būti įvykdyta sąlyga, kad arka buvo vienodai apkrauta.

Taip pat nėra tiksliai žinoma, kiek iš tiesų Nojaus arkoje buvo aukštų. Gali būti, kad jų buvo kur kas daugiau nei trys. Tačiau bet kokiu atveju tai nepaaiškina, kaip į arką galėjo tilpti žemiškosios faunos ir floros pavyzdžiai ir išgyventi ten ištisus metus. Gali būti, kad šio fenomeno mįslės sprendimas guli paviršiuje. ..

Dar viena piramidžių paslaptis

Biblinėse legendose gana detaliai aprašomas Nojaus, jo žmonos, trijų sūnų ir jų žmonų gyvenimas arkoje. Dalis arkoje buvusių gyvūnų gyveno dieninį gyvenimą, kiti – naktinį, todėl Nojaus šeimai beveik visus metus teko būti praktiškai be miego, kad galėtų laiku pašerti visus gyvūnus. Keisčiausias dalykas – žmonės praktiškai nejuto nuovargio.

Viename padavime pasakojama, kad Nojus pavėlavo pašerti liūtą. Žvėris įniršo ir taip sužalojo Nojaus koją, kad iki pat gyvenimo galo jis šlubavo. Tačiau galima teigti, kad buvimo arkoje metu grobuonys prarado savo įprastinį agresyvumą ir puikiai sutarė su žolėdžiais.

Arkoje buvęs maistas negedo, visi augalų sodinukai ir sėklos išliko šviežiais. Panašu, kad paaiškinimo šiems stebuklams reikia ieškoti pačioje arkos formoje.

Yra atlikta daugybė eksperimentų, kurių metu žmonės, gyvūnai ir augalai buvo laikomi piramidės formos patalpose. Šie eksperimentai patvirtina, kad piramidės viduje laikas teka „kažkaip kitaip“, žmogui reikia žymiai mažiau valandų miegui. Žmogus, būdamas piramidės viduje, jaučiasi nepaprastai energingas, aiškiai mąstantis, subalansuotos nuotaikos. Augalų sėklos, laikomos piramidėje, išlieka gyvybingos labai ilgą laiką be jokių kitų ypatingų sąlygų.

Tiesa, visi šie eksperimentai buvo atliekami su taisyklingomis piramidėmis. Tačiau juk niekas nepasakė, kad tie patys dėsniai neveikia „netaisyklingų“ piramidžių viduje.

Kai kurie mistikai tvirtina, kad Nojaus arka iš vidaus buvo žymiai didesnė, nei iš išorės. Atseit, tai ir suteikė galimybę Nojui sutalpinti joje daugybės rūšių gyvūnus.

Tikėti tuo ar ne – tai jūsų reikalas. Tik skaitytojui norime priminti, kad, remiantis bibliniais šaltiniais, toks „žaidimas su erdve“ buvo tik vieninteliame unikaliame senovės pastate – Pirmojoje Jeruzalės bažnyčioje.

Verta prisiminti dar vieną mistikų teiginį: Pasaulinio tvano metu Nojaus arka buvo išvesta „už Žemės ribų“. Suprasti šį teiginį taip pat galima įvairiai. Galima daryti prielaidą, kad arka buvo perkelta į kažkokius paralelinius pasaulius, apie kuriuos pasakojama kabalistinėje Zoharo knygoje. Galima iškelti versiją apie tai, kad Nojaus arka iš tiesų buvo daugiapakopė raketa, o bendrasis šiuolaikinės žmonijos protėvis globalią katastrofą paprasčiausiai išgyveno kosmose.

Galima teigti, kad neįmintų mįslių, susijusių su Pasauliniu tvanu ir Nojaus arka, lieka nemažai, o tai reiškia, kad yra didžiulė erdvė kelti įvairiausioms hipotezėms, bandančioms paaiškinti šias mįsles.

Inf. šaltinis: žurnalas „Mįslės ir faktai“