Vergai atsibudo. Mama, ar tikrai?

Išsivaliusi savo mintis, feisbuką ir aplinką nuo tų, kurie aklai vykdė partijos nurodymus, džiaugėsi suvaržymais ir bukai ar prisitaikėliškai tikėjo viskuo, ką rodo sisteminė žiniasklaida, lengviau atsikvėpiau. Gyvenau palaimingoje iliuzijoje, kad tokių, kaip aš, yra dauguma, kad Lietuva tai lyg ir laisvi žmonės, tai Šeimų maršas su tūkstančiais šviesių veidų, kad mes jau tuoj tuoj sustabdysim šitą beprotybę ir atšauksim ribojimus, juk akivaizdu, kad panika ir baimės dėl viruso nebeturi pagrindo.

Virusas išsikvėpė, netgi tie, kurie nuo jo slėpėsi bunkeriuose ir bijojo susitikti su artimaisiais, pagaliau suprato, kad neįmanoma gyvenime visko sukontroliuoti, teks pasitikėti savo sveiku protu, imunine sistema ir Dievu. Kaip aš klydau.

Įsijungiu penktadienį MAMA apdovanojimus. Ir ką aš matau. Tuo metu, kai jau akivaizdu, kad Gpasas tuoj bus atšauktas, kai Kanadoje ir visam pasaulyje prasidėjo tikra revoliucija, kai žmonės pagaliau suprato, kad laisvės negalima sulaukti kaip malonės iš valdžios, už ją reikia patiems kovoti, aš per televizorių pamatau tūkstančius paklusnių vergų ir faraonui artimų pateptųjų, kurie nuolankiai stebi koncertą su respiratoriais. Netgi šoka, ploja ir dainuoja, apduję nuo deguonies trūkumo.

Ne nuo laisvės. Ne nuo muzikos. Nuo to, kad jiems užtrumpintas deguonies tiekimas. Ir tarp šitų vergų ir tų, kurie lipo į sceną, neatsirado nė vieno, įsivaizduojate, NĖ VIENO maištingo rokerio, panko, menininko ar šiaip drąsaus žmogaus, kuris visai Lietuvai pasakytų - atsibuskite, žmonės, nusiimkite tuos respiratorius, įkvėpkite gryno oro. O dar geriau, taip riebiai ir konceptualiai, nes, nu, vyksta muzikos apdovanojimai, taip rokeriškai sušuktų, F..ck Šimonyte, F...ck suvaržymai, mes esam laisvi žmonės laisvoj šaly.

Nei kadaise Lietuvą į laisvę nuo komunistinio teroro kvietęs Algirdas Kaušpėdas, nei itin feisbukuose aktyvus ir net agresyvus Vaidas Baumila, nei dar sovietmečiu protestais ir laisve šokiravęs pankas Nerijus Pečiūra, nei įnoringasis dizaineris Juozas, karts nuo karto ką nors provokacinio pareiškiantis savo burbule, nei BIXai, kurie giriasi kone sugriovę Berlyno sieną, nei drąsieji laisvieji gėjai niekadėjai, puolę laižytis tiesioginio eterio metu, lyg tai būtų šiuo metu kažkas nepaprasto ir svarbaus pasauliui ar Lietuvai, nei renginio vedėjai, nei pusnuogės gražuolės, nei ta pati Jazzu, vis pasiskundžianti, kad dėl pandemijos tapo ypatingai pažeidžiama ir nepraleidžianti progos nusikeikti, nei dėl pandemjos nukentėję ir į Eurovziją taip ir nenuvykę The Roop, nei dvasinguoliai, nei įžūlumu garsėjantis Valinskas, nei apskritai beribio ekscentriškumo Lolita Zero, visi šie garsūs ir nelabai, bet be abejonės savo esybe ir gyvenimo būdu deklaruojantys laisvę garsūs, įtakingi, gerbiami ir savo ratuose mylimi Lietuvos žmonės nepasakė to, kas yra svarbiausia - kad metas PATIEMS nusimesti kaukes ir PATIEMS imti šios valstybės valdymą į savo rankas.

Net hipotetiškai svarstant, jei staiga visa Žagirio arena būtų nusiėmusi kaukes, įsivaizduojate, kokia tai būtų buvusi jėga ir tikros, o ne butaforinės laisvės fiesta? Ar būtų įmanoma po tokio veiksmo dar vyriausybei vaidinti, kad ji kažką leidžia ar draudžia? Ar būtų šitie žmonės, daugiatūkstantinė minia, išdrįsusi tik nusiimti respiratorius, nubausta? Tikrai ne. Deja, tai neįvyko.

Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad jau dveji metai esam laikomi banda ir vergais? Todėl, kad labai norisi, ir tai suprantama, pakliūti ant tos scenos, todėl, kad tai yra garbė, kad yra scenarijus, organizatorių paršymas nedaryti skandalų, nepakenkti renginiui, nesusipykti su televizija ir valdžia, ir taip toliau ir panašiai.

Viskas suprantama. Bet juk tie visi žmonės, lipę į sceną skelbti nominatų, dainuoti ar atsiimti apdovanojimų, save vadina menininkais, juk tai ne Šiaurės Korėjos vado garbinimo renginys, ne Komunistų partijos suvažiavimas, kur visi vienodais kostiumais sėdi ir ploja, kai jiems liepiama nuo scenos, negi nė pas vieną nebeliko jokio spontaniškumo, dieviškos drąsos paimti ir padaryti kažką netikėto, nustebinti ne tik kitus, bet ir save?

Kas mums atsitiko, žmonės? Kada mus perlaužė? Ar dar atsitiesim?

Autorius: Ligita Juknevičiūtė