Aš jums papasakosiu, kaip teko susidurti su vaiduokliu. Tai nutiko prieš 9 m. Kai mano vyresnė sesė sukūrus šeima įsikūrė sename name. Kiek žinojom jame buvo mirusi tokia močiute. Na pragyveno metus laiko tikrai ramiai, nieko nevyko ir panašiai. Jie su vyru nusprendė  pirkti savo namą kitur ir išeiti. Tada ir prasidėjo keisti dalykai. Atsimenu, kaip šiandien.

Mergaitė paklausė: ,,Ar tu čia?“ tada adata pradėjo vedžioti ,,Taip“. Tada mergaitė paklausė: ,,Kaip tu mirei?“ dvasia pasakė: ,,Vienas iš jūsų mirs“. Ta mergaitė išsigando ir užpūtė žvakę (nors taip nereikėjo daryti), mes sudeginom lapą, žvakę ir adatą išmetėm. Tada visi išsiskirstėm. Naktį miegojau gerai.

Prieš trejus metus, visų šventųjų dieną, pas mus, kaip įprasta buvo atvažiavę artimiausios giminės. Man tada buvo 15 metų. Pavalgę su broliu ir pusbroliu nuėjom į kitą kambarį, aš norėjau jiems parodyt kaip moku kviesti dvasią. Paėmiau balto popieriaus lapą, jame nubraižiau apskritimą, apskritime parašiau skaičius(nuo 0 iki 9), abėcėlę, ir žodžius: taip, ne.

Sveiki, pirmą kartą kažką panašaus siūsiu čia. Bandysiu kuo tiksliau papasakoti kas įvyko, gali ir nesigauti. Tada buvo 2011 balandžio pabaiga. Taigi sėdėjom keturiese ir laukėm draugo merginos, buvo vakaras ir gan vėsus, tad nusprendėm užeit į laiptinę kurioje gyveno mergina. Aišku ji gyveno bendrabutį trečiam aukšte, o mes užlipom į patį viršų penkta aukštą nežinau net kodėl.

Sveiki. Norėčiau pasidalinti savo istorija, kuri nutiko prieš keletą metų. Viskas ką jaučiau man buvo tikra, tai ne joks sapnas ar kokia nors fantazija, kuri būtų rašoma vien tam, kad kažką apgaučiau. Taigi pradėsiu nuo to, kad tuomet dar buvau mokinė. Mokiausi jau gerai nepamenu ar 7 ar 8 klasėje ir po pamoku ilgiau užtrūkau mokykloje. Vėliau nusprendžiau palydėti ir savo klasiokę namo, nes mergina buvo be nuotaikos ir jautėsi kiek prislėgta

Noriu papasakoti apie vieną nutikimą, kuris, paskaičius kitų bandžiusių kviesti dvasias pasakojimus, baigėsi itin laimingai, nes nei vieno iš mano draugų vaiduokliškas šleifas nepersekiojo ir mano namai, kurių kieme viską atlikinėdavome, išliko ramūs.

Papasakosiu kas apie savo susidūrimą su dvasiomis. Tada dar ir buvau vaikas ir su gera drauge kas dieną „žaisdavome“ kviesdavomės dvasias, klausinėdavome įvairių dalykų, kaip mums seksis mokykloj ir panašiai. Ir turbūt dauguma atveju pačios judindavome tą adatą ir net nelabai tikėjome tuo ką darome.

Niekada netikėjau tuo, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja. Maniau, kad tai tik pasakojimai kuriais bandoma įbauginti kitus. Vaiduokliai, dvasios, šėtonas, tunelis į šviesą – tai man skambėjo per daug mistiškai ir visa tai atrodė tik lakios žmonių fantazijos vaisius iki to momento kuomet pačiam teko visu tuo įsitikinti.

Praktiškai visos žmonijos žinios apie anapusinį pasaulį rėmėsi to darinio teikiama informacija. Visa magija veikė taip pat per jį. Dabar jis panaikintas jokia magija ar pranašystės tiesiog neveikia. Tiksliau veikia tik tiek kiek pats žmogus vykdo jam išsakytą programą.

Iš toli pasigirsta šlykštus, monotoniškas girgždėjimas, visai toks pat kokį skleidžia senos, gal net antikvarinės, supamosios kėdės, kada jose supasi kas nors, kam tos kėdės tikrai nepritaikytos. Siaura patalpa su nepatogiai žemomis lubomis, atveriančios puikias galimybes akustikai, tačiau gaila, kad šia galimybe tesinaudoja tas bjaurus girgždėjimas.

Kartą mano draugė man pasakė kad žino kaip iškviesti dvasias. Ji viska kruopščiai papasakojo ir pasakė mano pažįstamos brolis iškvietė dvasią. Dvasia viska pasakė, atsakė į visus klausimus. Gal pabandykim? Jis vis dar sveikas nieko jam nenutiko. Kodėl gi ne? Bandom. Aš jai pasakiau kad nenoriu ir nebandysiu nes tai nieko gero neduos.