Mano pasakojimas tiems, kurie nuolat mąsto, kas mūsų laukia po mirties... Prisipažinsiu, prieš keletą metų nuolat apie tai ir aš mąstydavau, sielodavausi - ar verta gyvenime stengtis kažko pasiekti, jeigu vis tiek viskas baigsis tuo pačiu - mirtimi. Atgulsime kapeliuose, kauleliai supus...Taip pat buvo užėjęs liūdesio metas, kai vis gailėdavau savo mirusios babytės, kurią mylėjau, jai gyvai esant pas ją atvažiuodavau, nuoširdžiai pasikalbėdavome. Vaikystėje ji nuolat džiugindavo mane savo išradingomis dovanėlėmis - riešutėliais, cukriniais grybukais, įvairiausių saldainių krepšeliais, megztomis kojinaitėmis ir pirštinėmis. Mėgdavau pas ją įsliuogti ryte į šiltus patalus ir klausytis jos sekamų pasakų.

Pasakojimas gali skambėt neįtikimai, Jūsų teisė tikėt tuo ar ne. Tiesiog noriu pasidalint išgyvenimais. Žiema. Sausio mėnuo. Sekmadienis. Kaip visuomet, tuo pačiu metu vedžioju šunį. Buvo apie 19:30 (tikslaus laiko nepamenu). Šunį vedu tokia alėja. Kadangi sekmadienis, žmonių nėra. Pasitraukiau iš pagrindinio alėjos tako, nes vis tik reikia, kad šuo atliktų savo reikalus. Alėja yra apšviesta. Nestipriai, bet kas keliolika metrų yra žibintai. Jie šviečia gan blankiai, bet geriau nei nieko.

Sveiki noriu pasidalint savo patirtim, kuria lyg ir jau buvau pamiršus, bet nutariau papasakot viešai. Iš kart pasakau jokiu psichikos sutrikimu neturiu ir niekad neturėjau. Taip pat kalbu dėl žmonių kurie ta patį ar kažką panašaus patys yra patyrę.IR iš vis tegul tokie geriau ir diskutuoja.o tai pradeda neigt ir vadint bepročiai.tie kurie išvis nieko panašaus nėra patyrę.(tai kaip jie gali neigt to neišgyvenę). O ne dėl tu, kurie šaiposi ar dar blogiau prisifantazuoja.

Sveiki. Datos apie tai, ką patyriau, arba - ne, negaliu tiksliai prisiminti, nes tai buvo gana senai. Gal 1984 ar vėliau kiek, nes jau praėjo geras laiko tarpas. Kai apie tai papasakojau savo artimiesiems, pasijuokė ir atsake, kad tai buvo paprasčiausias sapnas. Aš žinau, kad tai buvo tikrove, tik ne viską galiu prisiminti, o tuo metu ar ne viską prisiminiau.

Šis straipsnis – apie mūsų vaikų gynimą nuo epidemijos, kuri yra baisesnė už bet kokią kitą ligą, kadangi šis virusas užkrečia praktiškai neišgydoma liga mūsų vaikus, sužaloja jų likimus ir paverčia juos amžinais ligoniais. Kalbu apie taip vadinamą vaikų genderinį auklėjimą, kurį bando mums įbrukti degraduojantys Vakarai.

Daugelis mokslininkų tvirtina, kad kiekvienas žmogus buvo apdovanotas nemirtingumu, tačiau vėliau dėl ne­suprantamų priežasčių buvo pakeisti genai, o žmonės tokiu būdu buvo už­programuoti susinaikinimui. Biologai ir medikai teigia, kad dabar­tinėmis sąlygomis žmogaus kūnas gali egzistuoti apie 150 metų. Kodėl žmonės tiek negyvena? Peršasi vienas atsakymas: kažkas suinteresuotas, kad žmonės gyventų trumpai, ir ši informacija yra slepiama nuo paprastų žmonių. Pavyzdžiui, Kaukaze yra rajonai, ku­riuose gyvena daug ilgaamžių. EI Tiubiu kaime žmonės gyvena po 100-150 metų ir tai nieko nestebina. 2000-iais metais šiame kaime mirė 177 metų amžiaus vyras. Vietiniai gyventojai tvirtina, kad jų ilgaamžiškumui didžiausią Įtaką daro grynas kalnų oras. Vietiniai gyventojai stengiasi neišvykti arba kuo trumpiau išvykti iš gimtųjų vietų. Jie tvirtina, kad jų žemė įsotinta nemirtingumo energija.

Pelningi bankų pasiūlymai mus vis stipriau vilioja: nepakanka pinigų butui, norisi naujo automobilio, vilioja jūsų kruizai? Dėl Dievo meilės - viskas skirta išimtinai jums, tiktai parašykite prašymą gauti kreditą...

KAIP UŽGIMĖ "NAUJOJI TVARKA"?

Šiandien bankininkų rankose atsidūrė ne tik ištisų valstybių pinigai, bet ir valdžia bei žmonių likimai. Jie nepastebimai kontroliuoja politiką ir ekonomiką, siekdami paversti žmoniją kredito vergais. Būsimi planetos šeimininkai - Anglijos, Prancūzijos, Pasaulio bankai, Tarptautinis valiutos fondas, FRS.