Žmogus be veido

Pasakojimas gali skambėt neįtikimai, Jūsų teisė tikėt tuo ar ne. Tiesiog noriu pasidalint išgyvenimais.

Žiema. Sausio mėnuo. Sekmadienis. Kaip visuomet, tuo pačiu metu vedžioju šunį. Buvo apie 19:30 (tikslaus laiko nepamenu). Šunį vedu tokia alėja. Kadangi sekmadienis, žmonių nėra. Pasitraukiau iš pagrindinio alėjos tako, nes vis tik reikia, kad šuo atliktų savo reikalus. Alėja yra apšviesta. Nestipriai, bet kas keliolika metrų yra žibintai. Jie šviečia gan blankiai, bet geriau nei nieko.

Taigi, vedžioju šunį. Kaip visuomet, nieko neįprasto. Staiga šuo kažkaip sunerimsta, pasišiaušia. Na, aš per daug į tai dėmesio nekreipiu. Vaikštau toliau, kol šuo nepradeda žiūrėti į tolį. Ten matau kažkokį siluetą. Na, žmogus eina ir tiek. Dienom čia daug žmonių vaikšto, tad nekreipiu dėmesio. Tik pasirodė neįprasta, kad šuo pradeda urgzti. Jis yra visiškai nepiktybinis ir ant žmonių nepuola. Galiausiai, nebesuprantu kas darosi - šuo įsisiautėja, pradeda šiept dantis ir lot bei pult į tą pusę kur iš kurios ateina žmogus. Man labai nesmagu, nes skamba visa alėja nuo šuns lojimo. Pradedu jį ramint. Nesmagu prieš jau netoliese esantį žmogų, aš net noriu atsiprašyt, pasakyt, kad jis nepuola, kad kažkas jam pasidarė.

Tada ir įvyksta lūžis. Pakeliu galvą ir pamatau vaizdą, kurio nepamiršiu visą gyvenimą. Tas žmogus, bent jau aš taip jį laikiau iki tol kol nepamačiau, eina pro šalį atsisukęs į mus. Gal 2 metrų ūgio. Ir veido vietoj nieko nėra - juoda... Mano kūnas nevalinga pradeda purtytis. Galvoju tik kaip nepaleidus šuns, aš nebijau, nes nesuvokiu dar tuo metu kas vyksta, tiesiog kratausi, o šuo puola. Pasilenkiu prie šuns, kad jį laikyt, tada išgirstu duslų dundesį, vėl pakeliu galvą, o ten nieko nebėra.

Staigiai grįžau namo. Ir tik tuomet išsigandau bei pradėjau mąstyt kas ten buvo. Mąsčiau, gal tiesiog apgavo akys, bet šuo... Jis taip niekada nėra reagavęs, lyg kažką jautė. Kitą dieną pats ėjau pro tą alėją ir viskas kaip visuomet, nieko keisto. Tik porą savaičių nevaikščiojau ten vakarais su šunimi. Dabar ten vėl vaikštau ir nieko nebenutinka. Bet to vakaro aš nepamiršiu. Tai buvo kažkas antgamtiško.

Pasakojant šią istoriją jaučiuosi nejaukiai, pradeda ašarot net akys. Nemaloni akistata, realiai nenorėčiau dar kada tokio dalyko išvyst.

Raimas