Pasvalietis Antanas: „Jaučiau nuoskaudą, kad mano tėviškę nuskriaudė, ūkį paėmė“

Su 89-uosius einančiu pasvaliečiu Antanu Jankevičiumi, daugiau nei pusšimtį metų buvusiu vairavimo mokytoju ir instruktoriumi, pašnekesį pradėjome nuo jo fotografijoje užfiksuoto Lėvens upės potvynio, kai buvo užlieta net Nepriklausomybės gatvė. Tai galėję būti maždaug prieš šešis dešimtmečius, dar matyti ir senasis tiltas. Beje, per jį automobiliai neprasilenkdavo. 

– Gyvenau šioje gatvėje. Ir dabar gyvenu. O fotoaparatą „Smena“, kurį gavau už pirmą vietą motokroso varžybose, visada su savimi vežiodavausi. Nuotraukas pats ryškindavau, darydavau, turėjau įsirengęs tokias dirbtuvėles. Daugybė tų fotografijų, – senasis pasvalietis sklaido albumus ir apgailestaujame, kad dažniausiai prie nuotraukų nieko neužrašyta, o laikas, kaip tas potvynio vanduo, plukdo užmarštin. – Kuris fotografijoje esu aš? Visur vienplaukis. Tik dabar jau su kepure…

„Fotoaparatą visur kartu vežiodavausi. Kas patikdavo, nufotografuodavau“, – buvęs ilgametis vairavimo mokytojas ir instruktorius Antanas Jankevičius atskleidžia, kaip jo albumuose susikaupė gausybė nuotraukų. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Antanas Jankevičius kilęs iš Jurgėnų kaimo:

– Gimiau 1932-ųjų sausio 1 dieną, nors pagal dokumentus – 3-iąją. Pasvalyje baigiau traktorininkų kursus, o Panevėžio automokykloje – vairuotojų, tačiau buvau tik septyniolikmetis ir man teisių nedavė. Dirbau Pumpėnų mašinų-traktorių stotyje, važinėjome po kolūkius, kurie dar tvėrėsi. Buvau plūgo reguliuotojas, dirbom pamainomis, taigi ir naktimis. Man šis darbas nepatiko ir į kolchozą nenorėjau.

Antanas Jankevičius (pirmos eilės kairėje) 1949-aisiais baigė Panevėžio automokyklą.

Dvejus metus Antanas Jankevičius tarnavo kariuomenėje, tiksliau, kariniame komisariate:

– Penktadienį viršininką nuveždavau į Rygą, o pirmadienį grįždavom. Vėliau steigėsi vairavimo mokyklos, kuriose prieš kariuomenę buvo ruošiami, mokomi naujokai. Tokios mokyklos pradėjo veikti Kaune, Vilniuje, taip pat ir Pasvalyje. Reikėjo vairavimo instruktorių, kurie Maskvoje turėjo baigti trijų mėnesių kursus. Nors čia jau viską mokėjom, bet ten, tarkim, teko pravažiuoti dešimt valandų. Tokius ir panašius reikalavimus teko įveikti būtent Maskvoje.

Per šiuos kursus Antanas susibičiuliavo su bendraamžiu estu Visholm:

– Žadėjom kada nors susitikti, tačiau taip ir nesusitikom. Įdomu, ar tas estas dar gyvas. Beje, Maskvoje rusai mus vadino vokiečiais…

Pasvalietis Antanas Jankevičius prisipažįsta:

– Visą gyvenimą mokiau vairuoti. Nuo įvairiausių profesijų žmonių iki moksleivių. Pas mane mokėsi dar senasis gydytojas Juozas Kiaušas.

Mėgo Antanas techniką, pirko motociklus, automobilius, pats juos remontavo:

– Pilną kuprinę raktų raktelių iš Kaliningrado parsivežiau. „Moskvičių“ nusipirkau iš kolūkio pirmininko, tada jau dirbau vairavimo mokykloje. Pamačiau sportinį motociklą ir paprašius mokyklos buhalterė Žadeikienė nupirko net du. Rengdavom sportinių motociklų varžybas, kuriose laimėjęs pirmą vietą ir gavau fotoaparatą „Smena“. Motociklu keliaudavau ir po Latviją, ir į Kaliningradą nuvažiuodavau. Arba ten nusiperku motociklą, o grįžęs vėliau parduodu.

Antanas Jankevičius pirmiausia nusipirko automobilį „Moskvič“.

Anuomet automobilį mažai kas turėjo, tad Antanas Jankevičius su savo „Moskvičiumi“, paskui „Pobeda“ dažną savaitgalį būdavo tai vestuvėse, tai krikštynose:

– Pardavęs „Moskvičių“, Maskvos turguje nusipirkau „Pobedą“. Sykį Pasvalyje važiuodamas iš pirties sustojau atsigerti. Išėjęs iš bufeto, randu savo mašiną pilną vestuvininkų. Pasirodo, jie važiavo sunkvežimiu, bet prapliupo lietus, pamatė mano „Pobedą“ ir į ją sulindo. Sako, kiek reikės, tiek mokėsim, tik vežk. Važiavom kažkur už Vaškų baliavoti. Buvau dar vienas, įsitaisiau pamergę. Linksmas gyvenimas…

Instruktorius Antanas Jankevičius pasvaliečius mokė vairuoti lengvąjį automobilį:

– Ir profesionalus mokinau važiuoti lengvąja mašina. Apskritai norinčiųjų išmokti vairuoti laukdavo eilės. Be to, atsirado reikalavimas, kad kiekvienas kolūkis turėtų po tris vairuojančias moteris, jeigu vyrai išeitų į kariuomenę.

Kai žmonės pradėjo gauti daugiau automobilių paskyrų, tada ir norinčiųjų išmokti vairuoti padaugėjo, taip pat ir moterų.

– Pradžioje netikėjau, kad yra tokių žmonių, kurie vairuodami išsigąsta net priešais atvažiuojančio arklių vežimo. Tačiau išsigąsdavo ir egzamino neišlaikydavo, – įsitikino senasis instruktorius.

Prisiminė, kaip tapo pirmūnu, nes pusantrų metų visi jo vairavimo mokiniai šimtu procentų išlaikė egzaminus:

– Bet automobilio paskyros vis tiek negavau, nes buvau nepartinis. Nestojau į partiją. Jaučiau nuoskaudą, kad mano tėviškę nuskriaudė, ūkį paėmė. Mūsų ūkis buvo per dvidešimties hektarų, daug trobesių.

Vairavimo mokyklos mokomuoju amerikietišku sunkvežimiu „Chevrolet“ su mokiniais bando parvežti malkų.

Senolis pasakojo, kaip jų sodyboje slėpėsi giminaitis Lietuvos karininkas Dobrovolskis, kaip suuodė stribai ir jis turėjo trauktis į mišką ir ten žuvo, kaip buvo išvežtųjų sąraše, tačiau giminaičiai stribai jį sudegino, kaip pačiam teko vežioti politskyriaus viršininką, kuris surašinėjo turtą. Mamos giminės ištremti į Sibirą. Pokario gyvenimas kupinas sumaišties.

– Mama Adelė Baltrukėnaitė kilusi iš Jukonių, – Antanas Jankevičius atskleidė, kad jos dėdė kunigas Juozapas Baltrukėnas nuo 1918- ųjų keturiolika metų buvo Krinčino parapijos klebonas ir palaidotas šios bažnyčios šventoriuje. – O mano tėviškė Jurgėnų vienkiemyje baigia sunykti. Tik seniau pastebėjau, kad atkastas bunkeris, kur slėpdavosi karininkas. Įdomu, kas galėjo jį atkasti…

Zina ir Antanas Jankevičiai su dukra Vilma ir sūnumi Aidu.

Antanas augo su dviem broliais ir seserimi, kuri dar būdama studentė susirgo ir mirė. Vienas brolis buvo mokytojas, kitas – vairuotojas, taip pat abu mirę.

– Žmona Zina, kilusi iš Kalneliškių, sunkiai serga, jau keli mėnesiai ligoninėje. Sūnus Aidas tai Kaune, tai Vokietijoje, dukra Vilma, taip papuolė, kad Jankevičiūtė ištekėjo už Jankevičiaus, dirba Pasvalio visuomenės sveikatos biuro vadove. Turiu du anūkus, – savo šeimą trumpai pristatė Antanas Jankevičius, kurio pomėgių paletėje ne tik technika ir fotografija, bet ir bitininkavimas, medžioklė.

Jis pastebi, kad per gyvenimą daug suspėjęs, tik šiandien viskas tarsi sustoję:

– Medžioti pradėjau jaunystėje, kai dirbau kariniame. Šautuvą nusipirkau iš Romanovo, kuris dirbo su naujokais. Važiuodavom medžioti su Gumbelevičiumi, Oršvila, Kizniu… Kai nebemedžiojau, šautuvą pridaviau.

O aviliuką bičių Antanas Jankevičius dar turi:

– Kaime bites laikydavau, bitininkų šventėse dalyvaudavau.

Nors dabar senasis pasvalietis patogiai gyvena jaukiame bute Nepriklausomybės gatvėje, maisto atneša dukra Vilmutė, tačiau ūkis likęs Klevų gatvėje:

– Ten yra vištų. O iš viso tris namus esu pastatęs… Vairuoti mokinau penkiasdešimt metų vien valdiškai. Paskui – dar privačiai. Be to, buvo toks laikotarpis, kai teko rinktis arba atlyginimą, arba pensiją. Abiejų nemokėjo…

Patvinęs Lėvuo užliejo Nepriklausomybės gatvę. Apie 1960 m. (o gal kas prisimena tiksliau?).

Kol vartome albumus ir nuotraukos atgaivina prabėgusį gyvenimą, Antanas Jankevičius tarstels:

– Kur jas dės? Sudegins. Ir taip laidotuvių fotografijas atskirai padėjau. Daug žmonių į laidotuves susirinkdavo, o dabar jau niekas nebeateitų.
Iš tiesų buvo daug bendravimo, bičiuliavimosi, giminiavimosi.

– Mano tėtis turėjo penkiolika krikšto vaikų, o aš irgi ne mažiau – šešiolika, – šypteli senolis.

Kol šnekučiuojamės, suskamba telefonas.

– Kasdien dukra paskambina, patikrina, kaip gyvenu, ar nieko neatsitiko. Juk būna, kad mirusį žmogų randa po kelių savaičių. Taigi aš niekur neskubu. Turiu sočiai laiko, bendraujant vis greičiau prabėga, – aktyviai gyvenęs Antanas Jankevičius šiandien galbūt dažniau leidžiasi į prisiminimus, nes karantinas apriboja bendravimą net su artimiausiais.

Autorius Asta BITINAITĖ