Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » » 2020 » Rugpjūčio » 27

Nacionalinės premijos laureatas Gytis Lukšas: Tamsiausia - prieš aušrą

Nacionalinės Premijos Laureatas Gytis Lukšas: Tamsiausia - Prieš Aušrą

Jeigu pasaulį užtemdžiusio debesies neišsklaidys pakilęs vėjas, vietoj Vyčio Lukiškių aikštėje galime išvysti Vladimiro Iljičiaus skulptūrą, sarkastiškai juokauja Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gytis LUKŠAS. Vienas ryškiausių nacionalinio meno kūrėjų, rasi, pats lietuviškiausias kino režisierius.

- Pagal Kultūros ministerijos leksiką prie epiteto turėčiau pridurti: „kultūros paslaugų teikėjas“. Kaip jums naujasis statusas?

- Erzina mane ir tie terminai, ir statusai, ir apibrėžimai, dirbtiniai, nežmogiški, nelietuviški, o daugeliu atveju tiesiog negrabiai išversti iš kitų kalbų. Bendraudamas su bet kokiu žmogumi jų visiškai nevartoju, man jie nereikalingi ir nelabai svarbūs. Mano statusas dabar toks pat, koks ir buvo visą gyvenimą.

- Einantis prieš vėją?

- Aš stengiausi visą gyvenimą tiek visuose savo filmuose, tiek bendraudamas su kitais žmonėmis būti pačiu savimi. Toks buvo ir yra mano statusas: kol dar esu fiziškai, stengiuosi būti toks, koks ir buvau, užtat saugausi... Lyg ir peršasi sakyti, kad vieni saugosi plaudami rankas, kiti dėvėdami kaukes... Nors iš tikrųjų, ar buvome kada be jų?..

- Greičiausiai ne.

- O liūdniausia... Kas prieš trisdešimt metų, būdamas tikras, kad kaukes nusiplėšiame visiems laikams, galėjo įsivaizduoti, kad vėl jas užsimaukšlinsime, kad vėl kai kurie (nesakau „visi“) jomis žongliruos, pasirinkdami vienokią ar kitokią, dar patogesnę kaukę... Užtat saugau ne tik savo plaučius ar nosį, - aš bandau išsaugot savo sielą, nes manau, kad virusas daug baisesnis - dabar mūsų smegenis ėda, ne kvėpavimą.

- Kokiu būdu saugotės?

- Parėjęs iš miesto, plaunu ne tik rankas; parėjęs kelias valandas klausausi klasikinės muzikos; man reikia kokių nors J.S.Bacho „Angliškų siuitų“, kurias atlieka Glenas Guldas, autistas Glenas Guldas, atsiribojęs nuo viso pasaulio. Man reikia J.Haidno, žėrinčio, kaip krentantys krištolo kristaliukai, skaidraus ir tobulo. Grįžtu prie jau skaitytų knygų ir randu ten pieštuku prieš du ar tris dešimtmečius paliktų žymių, darau naujas, arba man prisireikia Broniaus Radzevičiaus kokio nors sakinio ar dviejų iš „Priešaušrio vieškelių“ ir aš juos susiieškau. Ir jeigu kada nors kas atsivers mano knygas, ten bus visokių paukščiukų, brūkšniukų, pastabėlių pribarstyta. Iš naujo išsitraukiu Juozą Aputį, Romualdą Granauską, išklausau man sakomų Vytauto Martinkaus monologų telefonu, pasikalbu su Valentinu Sventicku dėl „Gurinių“, su Giedriumi Kuprevičiumi, ką dabar vadiname opera. Taigi taip plaunu save, taip valausi nuo to, ką netyčia kartais perskaitau internete ar pamatau per televiziją, išgirstu per radiją, - taip ginuosi nuo „virusų“ ir to juodo debesies, kuris užėjo netikėtai. Nors netikiu, kad skaičiuje „2020“ slypėtų kokia magija, bet būtent juo paženklintas pasaulis paniro į juodą debesį. Žinau, kad debesis - ne amžinas, kad vis tiek po jo sugrįš šviesa, - tokia žmonijos istorija.

- Bet, būna, prieš pat ateinant užkrenta tirščiausia juoduma.

- Šiandien išlikti pačiu savimi yra sunkiau. Ar nemanote, kad bent pirmą savo dešimtmetį nepriklausoma Lietuva buvo visai kitokia, daug patrauklesnė, negu dabartinė, po 30 metų. Jos yra neatpažįstamos, tos Lietuvos. Kažkas nutiko su mumis. Tik Kovo 11-ąją, tik Vasario 16-ąją staiga vėl pasidarome vieningi, tik tomis dienomis užsidedam gražias lietuviškas, tautines, istoriškai teisingas ir reikalingas kaukes, nebesipjauname, nebesipykstame ir net vaizduojame, kad vėl už rankų susiėmę kaip Baltijos kely. Kiek tokių dienų metuose? Po jų mes vėl imam gyvent realų šiandieninį gyvenimą. Kas mums nutiko? Mes niekada nebuvome tokie nuolankūs, taip norintys tarnaut. Šiandien išlikti savimi sunkiau dar ir dėl to, kad prieš žmogų mesta galinga jėga, kuri kasdien bando kėsintis į jo sąmonę, apdorodama tam tikra linkme, kasdien išėjęs iš savo namų ar iš savo narvelio, jis gali susidurti su grėsmingais užrašais, skelbiančiais, kad jis nepageidaujamas, kad jam nerekomenduojama čia būti, - Viešpatie, to nebuvo net sovietmečiu. Neminint, kad kai kurie mokslininkai, menininkai, tik po 60-ies yra sukūrę geriausius savo kūrinius, žinau, kad Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis, o ir Floridoje gyvenanti mano dukra nieko panašaus savo aplinkoje nei matę, nei girdėję, - būtų neįmanomas dalykas taip rūšiuoti žmones... Gal ir gerai, kad Lietuvoje nėra kalnų. Atsimenu, gulim Vanaginėje pas Marcelijų Martinaitį ant pievelės ir jis, nebeprisimenu kokiam kontekste, sako: Lietuvoje mums trūksta kalnų. Dabar galvoju, gal gerai, nes mus išvežtų į kalnus ir paliktų. Ir tada sau suformuluoju, kad visi savarankiškai galvojantys žmonės, visi kultūros ir meno žmonės dabartinėje valstybėje turėtų būti uždaryti į karantiną ir visiems laikams.

- Kodėl?

- Ir būtų uždrausta jiems kalbėt, tegu kalbasi tarpusavyje. Juk jie - pati didžiausia rizikos grupė. Žinot, Gėtė kažkada sakė, nieko nėra baisesnio už iniciatyvų kvailį. Viešpatie, kiek dabar tokių, ne tik iniciatyvių, bet agresyvių, nors iš tikrųjų nieko nežinančių, tiktai „pasiguglinančių“. Nieko nejaučiančių, tik užsidedančių dėmesio, jautrumo kaukę kelioms sekundėms, kuri juos greit nuvargina... Kiek tokių visur, užimančių ir vadovaujančius postus ministerijose, komisijose, tarybose, kurios sprendžia ir nusprendžia už mus.

- O kine?

- Man būtų pernelyg skaudu kalbėti apie kiną, nors neseniai pasidžiaugiau pažiūrėjęs Karolio Kaupinio filmą „Nova Lituania“. Jaunas režisierius puikiai dirba su aktoriais, žino apie ką, kaip ir kada kalbėti. Gal artėja metas, kai Lietuvą iš naujo kurti turėsime. Dabar gi visur svarstoma taip: ajai, vienu vyru daugiau nei moterų, negalima pasirašyt įsakymo, negalima sukurt komisijos. Festivaliuose mažai ką jaudina, koks filmas, kokia jo meninė vertė, svarbu, ar režisierių pagal lytis bus vienodai, ar bus tam festivaly pusiausvyra tarp baltųjų ir juodųjų rasės sukurtų filmų. Vėl kalbu apie debesį, apėmusį pasaulį.

- Prieš gerą mėnesį feisbuko paskyroje prie šachmatų lentos brūkštelėjęs: „Baltieji pradeda ir laimi... ar jau ne?“, nemanėt, kad tai pradės pildytis?

- Tada pajuokavau, bet praėjus mėnesiui ar pusantro, sužinojau, kad iš tikrųjų rasistiniu aspektu svarstomos šachmatų figūros. Gal per ilgai gyvenu, gal per daug atsimenu, bet mane persekioja kažkoks prakeiktas déja vu. Visa tai buvo, visa tai mano gyvenime buvo ten, labai seniai, kai man nurodydavo, kas gerai ir kas blogai ir kaip turime visi gyvent. Ir paminklus Lietuvoje jau griovė kažkada, jau išiminėjo iš bibliotekų, jau degino knygas, jau plėšė knygų puslapius. Šachmatai - juokingas epizodas, bet kada viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių, diktuojanti ir ekonominę, ir užsienio politiką, ruošiasi iškilmingai atidengti paminklą Vladimirui Iljičiui Leninui, darosi nebejuokinga. Tai reiškia, kad toji šmėkla, apie kurią Iljičius rašė cituodamas „Komunistų partijos manifestą“, niekur nedingo, tebeklaidžioja, ji atgijo, atsigavo šitais juodo debesio laikais. Toji komunizmo šmėkla niekad nebuvo pribaigta, ji tūnojo čia pat, Europoje, ypač Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje. Dabar ji atsigauna visa savo galybe ir, turint galvoje išvardintas valstybes, kyla klausimas, ar ji nėra Europos Sąjungos idealas? Tai kur mes ėjom ir nuėjom? Aš jau nekalbu apie tai, iki ko nusigyveno Lietuva, kai parlamentas skubos tvarka priima įstatymą dėl vienos (Lukiškių)aikštės, ko nebuvo net sovietmečiu. O gal ne tokį įstatymą priėmė? Gal paskubėjo? Galbūt po metų kitų teks priimti kitą įstatymą, grąžinantį į aikštę ne Vytį, bet skulptoriaus N.Tomskio visai neblogą, profesionaliai žiūrint, bent jau tikrai geresnį už Žaliojo tilto eksperimentus, paminklą Vladimirui Iljičiui? Gal iš Briuselio ateis toks patarimas ar rekomendacija...

- Šiurpus jūsų sarkazmas...

- Ką kita manyti, jegu švedai ketina griauti monumentus savo karaliams ir statyt paminklą paauglei mergaitei (Gretai Thunberg), jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos, dar nesulaukusios nė dviejų su puse šimto metų, naikina savo istoriją. Tai man itin skaudu, nes čia gyvena dalis mano šeimos. Pandemijos aukų skaičius JAV sukrečiantis, bet man daug baisiau kitkas. Mano anūkas baigė Brauno universitetą, vieną iš prestižinių, romanuose aprašytų universitetų, įeinančių į garsųjį geriausiųjų dešimtuką, kaip ir Prinstono, Harvardo universitetai. O štai viena Harvardo profesorė pareiškia, kad baltųjų išnykimas nebus didelis nuostolis žmonijai. Nemanau, kad ji nežino, kad Brauno universitetą 1764 metais įsteigė ir pastatė už savo pinigus plantatorius vergvaldys. Tam, kad jo plantacijose dirbantys vergai galėtų mokytis rašto, skaitytų knygas, žinotų istoriją. Esu apvaikščiojęs su anūku kiekvieną tuos laikus menantį namelį, stabtelėjęs prie Brauno namo, kur kasmet vyksta didžiausios studentų iškilmės... Mano anūkas jau dirba tarptautinėje kompanijoje, klausiu jo, kaip bus dabar? „Nežinau, - sako jis, - aš dabar bijau išeiti į gatvę.“ Suprantu, sakau, šitiek sergančių. „Ne dėl to, seneli, - sako man anūkas, - bijau, kad jeigu kas nutiktų, manęs policija neapgintų...“

- Atrodė, kultūra turėtų patikimai saugoti nuo barbarų, tačiau jos sluoksnis akivaizdžiai per plonas...

- 1990 metais mes, kurie buvom Sąjūdy, Sąjūdžio seime, galvojom, kad per kultūrą, per švietimą, per tautinę mokyklą, sukursime tokią Lietuvą, - su Sauliumi Šalteniu taip kalbėjom, - kuri prilygs Danijai, Švedijai, ir labai greitai, jeigu eisime tiktai į šviesą. Apie jokį tamsos debesį, apie jokį buvimą kokioje nors kitoje imperijoje, kad ir kaip ji besivadintų, kokiomis kaukėmis ji bemanipuliuotų, mes negalvojome. Mes ėjom į Europą, nors pats savęs klausdavau, į kokią Europą einame, jeigu patys esame Europa, be to, Europoje nematyti idealų. Tuomet Europoje dar apie jokias federacijas, konfederacijas, sąjungas niekas nekalbėjo, didžiavosi kultūrų įvairove; dalyvavau keliuose tarptautiniuose kongresuose, kur pasaulis buvo lyginamas su gėlynu - kuo daugiau skirtingų gėlių, tuo jis turtingesnis ir gražesnis... Kodėl Europos Sąjungoje šiandien niekas nebekalba apie kultūrų įvairovę, apie savitumą kiekvienos, kad ir mažiausios, šalelės? Ir kodėl mes taip skubam įtikti ir patikti?

- Tuomet aistra turėti nebuvo pakandusi tiek sielų.

- Kai galvoju apie Lietuvą, kaip jai išlikt, galvoju apie žmogų, kuriam dar liko kažkiek sąžinės, proto, sugebėjimo nepasiduot tai apgulčiai, tam propagandiniam puolimui, ateinančiam tiek iš Lietuvos, tiek iš Europos, nes kiekviena propaganda tarnauja. Jos prigimtis - tarnauti. Ji gali tarnauti gėriui, gali tarnaut blogiui, konkretiems finansiniams, politiniams tikslams, ir paūmėti, kaip gripas paūmėja rudenį arba pavasarį, pavyzdžiui, prieš rinkimus. Jeigu, galvoju, kiekvienas iš mūsų būtume kaip degtukas: kol jis dega, šiek tiek daugiau šviesos. Ir jeigu tai padarys vienas, kitas, trečias, galgi šviesos ir supratimo Lietuvoje rasis daugiau. Ir gal vieną dieną tas juodas debesis nuslinks, neišvengiamai nuslinks, net jeigu mums nebus lemta to pamatyti. Jis nuslinks, aš tuo tikiu.

Šaltinis respublika.lt  Nacionalinės premijos laureatas Gytis Lukšas. Stasio Žumbio nuotr.

Turite savo nuomone, (už ar, prieš) komentarą pasidalinkite su mumis, prisijunkite, rašykite bloge / kategorija skaitytojo nuomone.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
27.09.2020 laikas 20:37 Weird Omens Of Death
In this latest story, world-famous psychic researcher Tom Slemen explores weird omens of death… In the murky world of superstition there are many alleged omens of death. Just setting eyes on a passing ambulance for example, will sometimes spur some people to say, “Touch my eyes and touch my toes an...

Skaityti daugiau

27.09.2020 laikas 20:37 Declassified FBI document says Nikola Tesla was an alien from Venus
According to information from the FBI documents – Nikola Tesla was an alien. There is a very mysterious document in the archives of the FBI’s official website, which contains a very unusual statement regarding Nikola Tesla....

Skaityti daugiau

27.09.2020 laikas 20:22 Secrets And Legends Of The Hollow Earth

Many readers of the paranormal and the unexplained are familiar with the theory that the Earth is hollow. The idea is based on the ancient legends of many cultures that say there are races of people – entire civilizations – that thrive in subterranean cities.

...

Skaityti daugiau

26.09.2020 laikas 22:22 Sausainiai su sėklomis iš kiaušinių baltymų
Tikriausiai ne kartą teko susidurti, kad daugybėje receptų gaminant prireikia tik kiaušinių baltymų arba tik kiaušinių trynių. Aišku geriausias sprendimas, jei abi šios dalys galų galiausia atsiduria tame pačiame patiekale ir būna sunaudojamos, tačiau puikiai žinome, kad taip nutinka tikrai ne visad...

Skaityti daugiau

26.09.2020 laikas 20:43 Australian State Law Gives Officials Authority To Forcibly Remove Underwear to Administer Vaccine
The state of Western Australia has legislated to allow police officers to restrain individuals and, if deemed necessary, forcibly remove their underwear in order to administer a vaccine.

Skaityti daugiau