Aš pati įveikiau vėžį

Kai išgirdau, kad ant mano skydliaukės yra piktybinis auglys, galvojau išprotėsiu nuo apėmusios panikos ir beviltiškumo priepuolio, bet tris dienas paverkusi nusprendžiau nepasiduoti.

Man buvo tik 44 m., svėriau 65 kg., o tai reiškia, kad neturėjau tipinių skydliaukės ligoms būdingų požymių (nebuvau nei perkarus, nei nutukusi), bet aš prakaituodavau, nuolat jutau nuovargį ir mieguistumą. Daktarai piktybinį auglį rado gegužę, o rugpjūtį man buvo paskirta operacija. Man paskyrė vaistų ir liepė laukti. Kaip ir sakiau: panikavau, verkiau, pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Labai bijojau operacijos ir netikėjau, kad galiu pasveikti.

Tačiau maždaug po savaitės nusprendžiau ieškoti būdų kaip išgyventi. Pirmiausia be sustojimo, kaip apsėsta naršiau internete ieškodama įvairiausių gydymosi galimybių. Perskaičiau kalnus visokių rekomendacijų ir patirčių, labai daug negatyvių nuomonių apie netradicinį vėžio gydymą, liūdnų istorijų, kurios įnešė dar daugiau sumaišties ir panikos. Kažkodėl daugelis mano, kad tik cheminiai vaistai ir peilis gali išvaduoti iš ligos ar bent kiek prailginti gyvenimą, o visi kiti būdai – bobučių arba aferistų pramanai.

Ne. Aš su tuo nesutinku, nes mano patirtis sako ką kitą.

Kodėl aš susirgau

Pirmiausia aiškiai supratau, kad liga neatsiranda šiaip sau – lygioje vietoje.

Kai sakome, kad visos ligos nuo nervų, neteisingos mitybos ir sėslaus gyvenimo būdo, pataikome tiesiai į dešimtuką.

Mano ligą skatino ,,nervai“ – nuolatinė įtampą, savigrauža, pyktis, pavydas, liūdesys dėl neišsipildžiusių gyvenimo svajonių, baimės.  O kas viso to neturi?

Mano ligą skatino užterštas organizmas. Jį metų metus teršiau pati, kraudama į skrandį skanėstus: saldumynus, miltinius patiekalus, saldžius gėrimus, kurie skatino gleives, šlakus ir puvimą, rūkytos mėsos gaminius, pieno produktus ir, žinoma, perdirbtą ,,negyvą“ maistą (juo nukrautos visos parduotuvių lentynos).

Nei karto nesusimąsčiau, kad reikėtų jį išvalyti organizmą, nes priklausiau tai didžiajai žmonių grupei, kurie mano, jog valyti organizmą, reiškia prieštarauti natūraliems gamtos procesams (juk gyvuliai jo nevalo). Dabar taip nemanau. Tačiau svarbiausia, kad mano organizmą metų metus teršė, alino ir nuodijo įvairiausios kirmėlės. Beje, jų turime visi, net ir mažiausi vaikai. Jei parazitai įsikuria kuriame nors organe, prasideda griaunantis ir žudantis procesas, kuris baigiasi liga. O tada gydome ligos simptomus, bet nenaikiname ją sukėlusios priežasties. Taip prasideda užburtas ratas ir nesibaigiantis vaistų vartojimas.

Ar žinojote, kad kirmėlės dauginasi sparčiai ir gyvena tarsi rojuje mūsų žarnyne, raumenyse, plaučiuose, visur. Ir dar, tikrai neišnaikinsite kirmėlių išgėrę vaistų, mat jos įsikūrusios ne tik storajame žarnyne. O be to, vienos išmirs, tačiau maždaug po 10 d. išsiris naują jų vada ir jau sudėtų kiaušinėlių, ims sparčiai daugintis ir taip pasaka be galo. Anksčiau aš labai mėgau saldumynus, bet iš tiesų to puvimo organizme reikėjo kirmėlėms – negaudamos savo ,,skanėstų“ jos imdavo taip ,,maištauti“, kad pasijutusi prastai kaip mat sukrimsdavau eilinę saują saldainių ar bandelę.  

Mano ligą skatino ir nuolatinis tingėjimas. Aš nesportavau, mažai judėjau. Vakarus leisdavau namuose prie televizoriaus arba su knyga rankose. Man 44 metai, sveriu 65 kg, tačiau vis tiek aš jaučiausi pavargus, sunki ir tingi – mane kankino nuolatinis nuovargis ir mieguistumas. Išėjusi iš laiptinės sėsdavau į automobilį ir apskritai stengdavausi kuo mažiau vaikščioti.

Mano sveikimo planas

Perskaičius kalnus knygų, įvairiausių metodikų, galiu teigti, kad nėra vieno teisingo natūralaus gydymosi būdo. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo kelią pasveikti, bet svarbiausia, kad šis kelias būtų sąmoningas,  motyvuotas ir visam gyvenimui.

Pažinojau moterį, kuri kartu su manimi ėmėsi sveikatinimosi veiksmų, bet, pajutusi pirmus sunkumus, pasidavė, pareikšdama, kad svarbiausia mylėti save ir gyvenimą. Pasak, jos tai – valgyti viską, kas skanu, nepersitempti ir be reikalo savęs nekankinti, o gydytis reikia pas tikrus daktarus, tikrais vaistais. Aš nesiginčijau su ja, nes kiekvienas ieškoti savo tiesų. Deja, jos jau nebėra. Nenoriu vertinti nei jos, nei daktarų gydymo metodų, tačiau vis tiek liūdna, kad žmogus nė nemėgina mąstyti kitaip.

Taigi aš nusprendžiau susidaryti veikimo planą iki operacijos (slapta vyliausi, kad jos nereikės).

1. Pagal paros ritmo kalendorių keldavausi tada, kai bunda visas organizmas (tuomet jis patiria mažiausiai streso ir turi daugiausiai energijos). Keldavausi 5 val. 45 min. Teko taip keisti dienos rėžimą, kad miegočiau bent 8 val. Todėl 21 val. aš jau gulėdavau lovoje ir šiek tiek paskaitydavau (tik pozityvios literatūros).

2. Atsikėlusi, sidabriniu šaukšteliu nuvalydavau liežuvio apnašas (per naktį susikaupę toksinai), ir dantis be pastos. Išgerdavau 5 gurkšnius savo šviežio šlapimo (vidurinioji čiurkšlė).

3. Po to gerdavau puodelį šilto ,,pročio“ vandens, maždaug po 20 min. - molio (valiausi žarnyną), po to linų sėmenų aliejaus, kad kasa dirbtų normaliai, po to gėriau šviežiai išspaustų morkų sulčių, po to valgiau vaisių.

4. Pirmą kartą pietaudavau 13 val., o antrą kartą valgydavau 18 val. Tai maisto įsisavinimo valandos.

5. Iš savo maisto raciono išbraukiau mėsą, duoną, saldumynus, pieno produktus (išskyrus kefyrą ir šiek tiek varškės).

6. Per dieną nuolat gerdavau savo šlapimą, vakare įtrindavau šaldytu šlapimu kūną, dėdavau ant skydliaukės šlapimo kompresus. Maždaug mėnesį gėriau sodą ištirpdytą vandenyje.

7. Ilgai žudžiau ir variau kirmėles, ,,trijulės“ būdu.

8. Na ir po mėnesio ryžausi badauti (tai labai sunki, palaužianti procedūra). Nemeluosiu, maniau, kad numirsiu: pirmomis dienomis man ,,sproginėjo“ iš skausmo galva (lipau sienom), svaigo (negalėjau nė žingsnio žengti), mane nuolat pykino, trečią dieną išvėmiau kraujingus skreplius (kažkodėl neišsigandau, nes skaičiau, jog tai gali būti ligos išėjimas. Be to galvos skausmas ir svaigimas, ir visi kiti nemalonūs reiškiniai liudijo, kad gijimo procesas vyko. O tai labai svarbu ir labai gerai). Maždaug po 4 d. visi blogieji pojūčiai ėmė slopti. Kai šį rudenį vėl badavau, visi tie nemalonūs pojūčiai ir skausmai buvo dar stipresni, aš ir vėl išvėmiau kraujingus krešulius (nežinau, kas dar valėsi, nes jau po pirmo badavimo skydliaukės vėžys pasitraukė). Gal jau buvo prasidėjęs piktybinis procesas kitame organe. Tikrai nežinau. Bet po šio ilgo badavimo, aš tapau visai kitu žmogumi. Man atrodė, kad net spalvos ryškesnės pasidarė.    

9. Kasdien prieš miegą eidavau pasivaikščioti, medituodavau, su tikslu nurimti, pamilti savo kūną ir savo ligą.

10. Rugpjūčio pradžioje man padarė pakartotinius tyrimu. Ant skydliaukės buvo tik maži mazgeliai, varganas vėžio prisiminimas. Daktarai negalėjo patikėti, manė, kad gal kažką supainiojo, bet pavasarį daryti tyrimai bylojo ką kitą. Kad gydžiausi badavimu ir šlapimu pasakiau tik vienam daktarui, nes bijojau jų pašaipų. Bet mano nuostabai, jis man pritarė: ,,Jei tik padeda, reiškia gydymas tinkamas“. Tas daktaras sakė, kad jo praktikoje jau buvo ne viena istorija, kai žmonės išsigydė beržo grybu, šlapimu ir kt. būdais.   

11. Vėliau pradėjau sportuoti. Buvau baisi tinginė, o mano raumenys buvo tikra košė. Todėl užsirašius į sporto klubą, ilgai keičiau treniruotes, kol nusprendžiau lankyti jogą. Man pasirodė, kad jogoje mažiausiai šokinėjame ir vargstama. Tačiau, kai pradėjau domėtis, supratau, kad mano pasirinkimas yra tobulas. Joga ne tik stiprina, bet ir gydo, valo, jaunina organizmą. Man iki kitų lankančių dar toli, atlieku vos 40 proc. to, ką rodo mokytojas, bet jaučiuosi puikiai. Apie nuolat skaudantį stuburą apskritai pamiršau.

12. Na ir pagaliau, kasdien 40 min. kvėpavimo pratimais valydavau energetinius (,,nervų“ sankaupas) kamščius.

Gyvenimas po to

Aš sveika, bet gyvenu visai kitokį gyvenimą nei iki ligos. Nuolat domiuosi sveiko gyvenimo būdais. Šią žiemą daiginau įvairius grūdus, spaudžiau želmenų sultis, periodiškai (profilaktiškai) geriu savo šlapimą. Galiu užtikrinti, kad iš pradžių mane pykino vien nuo minties, kad tai reikės daryti, bet kai nevalgai mėsos, geri daug vandens, šlapimas pasidaro bekvapis, bespalvis ir beskonis, kaip vanduo. Man kur kas sunkiau nuryti sėmenų aliejų, todėl pasirinkau žuvų taukus kapsulėse.

Aš išbandžiau daug dalykų, apie kuriuos anksčiau kalbėjau su panieka, iš kurių šaipiausi. Bet visiems skeptikams noriu pasakyti, kad viską išbandžius savo kailiu, renkuosi tik tai, ką siūlo gamta. O kadangi ji man padovanojo sveikatą, privalau savo patirtimi pasidalinti su kitais.

Elena K.