Mirtis ir prisikėlimas

Sveiki. Jau daug laiko seku įrašus, kuriuose aprašomi mirę žmonės ir atgiję prieš pat laidojimą arba net laidojimo namuose. Puikus pavyzdys:

34-erių mirusiojo Braitono Dama Zante artimieji ir draugai jau ruošėsi velionį išlydėti į paskutinę kelionę, kai vienas iš procesijos dalyvių pastebėjo, kad trūkčioja mirusiojo koja. „Aš pirmas pamačiau, kad B. D. Zante kojos juda. Pastebėjau tai, kai priėjau prie karsto, kad pažvelgčiau į jame gulinti kūną, – pasakoja vienas iš laidotuvininkų Lotas Gaka. – Mane ištiko šokas. Tučtuojau iškvietėme greitąją pagalbą. Tai – stebuklas, žmonės vis dar negali tuo patikėti.“

Tokių įrašų visame pasaulyje yra užfiksuota daugybė, kai numirėliai be jokios priežasties pradeda judėti ir atsikelia. Laidojimo namuose dirbantiems darbuotojams dėl tokio regimo vaizdo ištinka šokas, o gydytojai esą kaltinami dėl klaidingo mirties diagnozavimo ligoniui.

Esu net pats turėjęs patirties. Tiesą pasakius, tai mane ir privertė irtis į gilesnes šitų paslapčių gelmes. Jau nuo ankstyvos vaikystės esu turėjęs bėdų su kraujotakos sistema ir širdimi. Laikui bėgant dėl miego trūkumo suprastėjo širdies veikla. Nuo praeitų metų rudens pradėjau jausti keistą skausmą širdį- atrodytų, lyg ji keliom akimirkom sustoja ir vėl ima plakti. Bandžiau kreiptis į daktarus, bet jie padarę tyrimus, pasakė, kad mano spaudimas visiškai normalus ir nėra ko bijoti.

Žiemą rankos pradėjo darytis labai keistos- mėlynos spalvos, skausmas krūtinėje nedingo. 2013 metų gegužės 3 dieną penktadienio naktį širdį vėl pradėjau jausti keistus dūžius ir nenuvaldomą skausmą. Gulėdamas lovoje sunkiai nupėdinau virtuvės link ir bandžiau įsipilti į stiklinę vandens (galvojau tai turėtų padėti). Atsigėrus, pasidarė tamsu akyse ir silpna, jaučiu, kad skausmas krūtinėje pranyko, širdies dūžiai nebebuvo jaučiami taip pat.

Netekęs sąmonės kritau ant virtuvės grindinio kartu su stikline vandens, ji dužo, ir gana didelė stiklo šukė įsmigo man į dešinę ranką. Dar iki šios dienos nešioju randą. Namie daugiau nieko nebuvo, neturėjau žmonių, kuriems būčiau tomis dienomis rūpėjęs. Mintyse prieš šitą įvykį galvojau, kad jei mirčiau, manęs niekas net nebūtų pasigedęs…

Būdamas toje neegzincestinėje būsenoje (taip aš ją vadinu) sapnavau sunkiai pamenamą vaizdinį. Sapnavau kažką panašaus lyg nežmonišku greičiu būčiau kilęs į dangų ryškios šviesos link. Ta šviesa buvo labai ryški ir mane prie jos nenuvaldoma galia traukė, tuomet įvairiais būdais ėmiau tam priešintis, ir, nors, kuo labiau priešinaus, tuo giliau ji mane traukė, išgirdau keistus ir lydimus galingu virpesiu žodžius, sklindančius lyg iš minties: belskis, ir tau bus atidaryta. Bet aš nepasidaviau priešintis ir neapsakomai galinga jėga mane staiga paleido… Kritau žemyn… Akimirką pagalvojau, kad krentu į pragaro gelmes, nes šviesa nuo manęs vis labiau tolo…

Bet… praveriu akis. Akis apakino ryški ryški baltos spalvos šviesa. Maždaug po keletos sekundžių vėl praregėjau ir išvydau savo ankstesnę buvimo vietą. Jaučiausi lyg traukinio pervažiuotas. Miegojau beveik 3 paras, nors prieš tai nemiegojau beveik penkias paras. Atsikėliau sekmadienio popietę. Išsitraukiau iš rankos šukę, susitvarščiau ir praradęs žadą keliom valandom atsisėdau ant kėdės.

Bet, šis košmaras nepalieka manęs ramybės net ir šiandieną, nors visi širdies skausmai pranyko lyg jų net nebūtų buvę. Vis dar negaliu atsikvošėti, kas tą dieną man nutiko, todėl bandau ieškoti panašios lemties ištikusius žmones ir išsiaiškinti šitą mįslę. Akimirką buvau dangui, akimirką kritau į žemės tamsybes, pats prabėgęs gyvenimas teatrodė kaip viena mažytė akimirka… Lyg jų būtų buvę ir daugiau…

Tie, kurie esat turėję panašios patirties, būtų malonu jei su manimi susisiektumėte ir pasidalintumėt. Dėkoju iš anksto.

Atsiuntė Markas

Parašyk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su paranormal.lt skaitytojais. Rašyti straipsnį