Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » » 2019 » Kovo » 13

Namas klajoklis

Buvo šaltas lapkričio vakaras. Lijo ir pūtė žvarbus vėjas. Ėjau keliu. Staiga tolumoje sužibo šviesa. Apsidžiaugiau, nes man būtinai reikėjo rasti vietą kur pernakvoti. Labiau įsisukęs į lietpaltį, pagreitinau žingsnį. Netrukus priešais iškilo didelis apleistas namas. Keista. Ką tik čia degė šviesa. Apsidairiau. Tolumoje pamačiau daugiau šviesų ir nusprendžiau eiti ten, tačiau, nespėjęs nė apsisukt, išgirdau sunkius žingsnius. Mano širdis pradėjo pašėlusiai plakti, o oda nuėjo pagaugais. Lėtai atsigręžiau ir pamačiau stovinčią tamsią figūrą. Nebėgau. Ji ilgai nejudėjo, tačiau staiga pradėjo lėtai artintis prie manęs. Jaučiau, kaip mano akys išsiplėtė, o galvoje ūžė nuo minčių.

namas vaiduoklis, mistinės istorijos, atsitikimai, paranormalios

– Patarčiau nuo šio namo laikytis atokiau, – sudrumstė tylų lietaus šniokštimą būtybė.
– Kodėl? – sunerimęs paklausiau.
– Ooo… – nutęsė jis. – Nevietinis?
– Ne, nevietinis.
– Iš kur? Kur trauki?
– Pabėgau iš namų… kai buvau mažas. Neiškenčiau užgauliojimų. Nė dorai neprisimenu. Klajoklis esu. Iš vienos vietos į kitą traukiu. Laimės pasaulyje ieškau.
– Matau labai išvargęs. Užeikit pas mane. Duosiu išgert. Apšilsit ir papasakosiu šį namą gaubiančia istoriją.

Vyras lėtai patraukė link tolumoje šviesą, šilumą ir jaukumą pranašaujančių langų. Aš patraukiau iš paskos. Eidami nesikalbėjome. Vyras sunkiai švokštė. Jam buvo sunku eit, nes mačiau kaip vilko kojas. Pasiūliau padėt. Jis atsisakė. Po geros valandos abu sėdėjome aptrintose foteliuose prie židinio ir gurkšnojome karštą kavą, pagardinta brendžiu. Nors, iš baldų spendžiant, vyras nebuvo turtingas, tačiau aplink tvyrojo šiluma ir švara.

– Prieš gerą šimtmetį, toji vieta kur stovi namas, buvo nedidelio miestelio centras, – pradėjo senukas. –  Ten augo dideli ąžuolai, žydėjo retos gėlės. Žodžiu, buvo nedidelis parkas kur žmonės po dienos darbų galėjo ateit, pailsėt ir paklausyti paukščių čiulbėjimo. Miestelyje tvyrojo gėris, harmonija. Niekas nesipyko. Žmonės maloniai padėdavo vieni kitiems. Tačiau ramybę sudrumstė į miestelį atsikėlęs didelis turtuolis.

Kažkokiais būdais jis nusipirko tą nedidelį parkelį ir pradėjo statybas. Medžiai buvo išrauti, gėlynai sunaikinti. Miestelio žmonės buvo pasipiktinę. Visi sukilo prieš turtuolį. Sukilimui vadovavo sena sena močiutė, pagarsėjus kaip šamanė, magė, burtininkė, žolininkė ir panašiai. Žmonės visaip bandė jį išvyti. Sugalvoję visokiausiu bjaurių gudrybių, tačiau niekas nepadėjo. Galiausiai žmonės pasidavė.

Senis trumpam nutilo. Gurkštelėjo iš butelio brendžio ir tęsė toliau:
– Vieną rytą pasklido žinia, kad ta sena močiutė buvo rasta nužudyta senosiose miestelio kapinėse. Taip pat pasklido gandas, kad prieš jos nužudymą, ji prakeikė tą namą, kuris bus pastatytas, turtuolį ir jo visą šeimą.

Netrukus viskas stojo į senas vėžes. Daug kas pamiršo prakeiksmą, dauguma senų žmonių, kurie apie jį žinojo, išmirė. Tačiau po kelių metų pradėjo dėtis keisti dalykai. Turtuolio dvylikametė dukra pradėjo vaikščioti pas psichiatrą, nes pradėjo naktimis girdėt visokias paranašystes, žingsnius, krentančius daiktus, – vyriškis pasakojo taip įsijautęs, kad jo akys pradėjo blizgėt. Jis pasakojo taip lyg šimtus kartų būtų tai pasakojęs arba pats tai regėjęs.

Pasakojo aiškiai, nenutrūkdamas ir nemikčiodamas. – Po kiek laiko užsidegė mergaitės kambarys, kuriame ji miegojo. Mergaitė sudegė, bet jos kūnas nebuvo rastas. Kai kurie pasakojo, kad prieš gaisrą matę jos lange stovėjusią žvakę, kurios liepsna nepaliaujamai trūkčiojo lyg būtų tampoma nematomos jėgos. Keisčiausia buvo tai , kad išdegė tik merginos kambarys su viskuo kas jame buvo. Kitkas buvo nepaliesta.

Po šio įvykio turtuolis pradėjo labai gert ir netrukus pasikorė. Žmona teigė , kad jis naktimis girdėdavęs senos moters balsą, kuris sakydavo, kad jam reikia iš čia išsikraustyti, sugriauti namą, atsodinti sodą ir kuo greičiau, nes vėl gali įvykt nelaimė. Turtuolis nepaklausė ir iškeliavo iš šio pasaulio. Žmona liko viena. Tačiau ji nebijojo. Kiekvieną naktį degindavo dukters ir vyro darbo kambariuose žvakę. Taip ji ir gyveno.

Kartą naktį pakeleivis, eidamas pro namą, išgirdo iš jo besiveržiančius kankinamos moters klyksmus ir sukėlė ant kojų visą miestelį. Subėgę žmonės pamatė labai neįprastą dalyką. Trečiame lange atsirado žvakė ir  užsidegė. Apieškoję visus kambarius nerado nei žvakių, nei moters. Kambariuose buvo viskas išdaužyta ir aptaškyta krauju Žmonės pradėjo namo vengti. Miestelis po truputį kėlėsi į kitą vietą ir nutolo nuo kraupiojo namo. Tačiau ir dabar kalbama, kad šaltomis, vėjuotomis naktimis gali lange pamatyti degant šviesą. O tame name nakvot, neduok Dieve, nė nebandyk, – senelis užbaigė pasakojimą.

– Galiu kai ko paklausti? – pasiteiravau aš.
– Žinoma. Klausk.
– O ta šviesa, kur pamačiau eidamas prie namo, gali būti ta žvakė?
– Tai aišku gali. Negi netiki mano istorija? – paklausė vyras.
– Na… kaip čia pasakius. Šiurpu.
Senis nusišypsojo, o akys keistai sužibo.

Vakare daugiau nesikalbėjom. Aš buvau paniręs į savo mintis. Netrukus nuėjau miegot. Anksti ryte, atsikėlęs ir padėkojęs už suteiktą nakvynę, iškeliavau. Ilgai galvojau apie namą, nes ta istorija tapo man labai tikroviška. O dar tas senelio žvilgsnis… Tačiau aš numojau ranka ir pamiršau istoriją.

Po kelių metų susiradau darbą ir apsistojau nuolatinėje vietoje. Susiradau žmoną ir vedžiau. Sukūriau šeimą. Praėjo dešimt metų. Pasakojau vaikams apie savo klajones ir nuotykius ir staiga prisiminiau senį, miestelį, istoriją ir paslaptingą namą. Nukeliavau į tas vietas. Vietinių klausinėjau apie apleistą namą , bet niekas nieko nežinojo. Išnaršiau visas apylinkes skersai, išilgai, bet nei namo , nei miestelio neradau. Grįžau namo nieko nepešęs. Tačiau kuo toliau tuo labiau tikiu kas man įvyko.

Internete prisiskaičiau įvairiausių pasakojimų ir iškėliau hipotezė, kad tas namas ir miestelis yra klajokliai, nes panašių pasakojimų girdėjau ir už tūkstančių kilometrų, kad buvęs namas ir miestelis, kurie paslaptingai dingę. Bandžiau pasekt paslaptingąjį reiškinį, bet pastangos veltui. Pasenau. Todėl nusprendžiau tai papasakoti Jums, kad Jūs galėtumėte tęsti nebaigtas mano paieškas.

Atsiuntė Konstancija

Parašyk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su paranormal.lt skaitytojais. Rašyti straipsnį

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar