Begalvių slėnis Kanadoje

Yra Žemėje vietų, kur dėl nesuprantamų priežasčių dingsta žmonės. Viena - iš jų - Begalvių slėnis Kanadoje. Pagal blogą reputaciją jis gali varžytis su Bermudų trikampiu. Viskas prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Aukso karštligė sutraukė čionai minias aukso ieškotojų. Ieškojo aukso, o rado mirtį. Vieni dingo be pėdsakų, kitų kūnai su nukirstomis galvomis buvo rasti po kelerių metų. Sakoma, kad žmonės, papaisydami grėsmės tiesiogine to žodžio prasme netekti galvos, ir toliau keliauja į šį slėnį ieškoti aukso.

Žmonės žūva dėl metalo

XIX amžiaus pabaigoje tarp Naujojo pasaulio aukso ieškotojų pasklido gandas apie kažkokį slėnį Kanados šiaurėje, kuriam gausu aukso grynuolių. Ir šimtai išprotėjusių aukso ieškotojų iš visų Žemės kampų puolė ieškoti, kaip jiems atrodė, lengvo pasipelnymo. Žinoma, niekas nekreipė dėmesio į tai, kad vietiniai gyventojai stengėsi apeiti tą slėnį dideliu lanku.

Pirmosiomis Begalvių slėnio aukomis, oficialiai užregistruotomis policijos kartotekoje, tapo grupė iš šešių asmenų. Drąsuoliai, nekreipdami dėmesio į indėnų perspėjimus, 1898metais išsiruošė ieškoti naujo Klondaiko. Jiems atrodė, kad ginklai apsaugos nuo bet kokių nemalonumų. Jie klydo. Išėjo ir pradingo. Po kelerių metų jų kūnus su nukirstomis galvomis rado kartu su ginklais, o šalia gulėjo įrankiai auksui plauti.

Kita tragedija nutiko 1905 metais. Po jo šią niūrią vietą imta vadinti Begalvių slėniu. Štai kas nutiko: du broliai Makleodai su draugu išsiruošė į slėnį ieškoti aukso. Tik po trejų metų jų skeletus rado medžiotojai.

Nevykėlių aukso ieškotojų daiktai ir ginklai buvo vietoje, tačiau galvų nebuvo. Policija vis dar negalėjo išsiaiškinti, kas vyksta, niekas neturėjo jokių bent šiek tiek į tiesą panašių versijų. Nelaimės vyko ir toliau. 1921 metais ten žuvo Džonas O’Brajenas, 1922 metais - Angusas Holas. 1932 metų rugpjūčio mėnesį buvo rastas Filo Pauerso kūnas be galvos. 1936 metais dingo Viljamas Epleris ir Džozefas Malhelandas, 1940 metais - Hombergas, medžiojęs šiose vietose su draugais.

Medžiotojų ieškoti išvykę gelbėtojai rado stovyklavietę. Atrodė, kad medžiotojai prarado protą, nesugebėjo rasti maisto ir palikti šią pražūtingą vietą. Vienas susisprogdino su dinamitu, o kiti mirė iš bado. Beje, išprotėjimas - tipinis reiškinys šiose vietose. 1945 metais dingo Savarda, o 1949 metais slėnis “prarijo” policininką Šebachą, po metų - dar du aukso ieškotojus.

Tuštuma

Keista, bet šių keistų nutikimų ilgą laiką niekas nebandė tirti. 

Pirma tyrėjų ekspedicija, vadovaujama Bleiko Makkenzio, išvyko į Kanadą tik 1962 metais. Tyrėjo taip pat neaplenkė liūdnas likimas. Du mėnesius malūnsparniai ieškojo dingusių mokslininkų, bet rado tik kūnus be galvų.

1965 metais pražūtingojo slėnio aukų sąrašą papildė dar viena grupė, kurioje buvo du švedai ir vokietis. Žmonės dingo be pėdsakų. Jų ieškoti buvo pasiųstas malūnsparnių būrys iš šešių žmonių. Du gelbėtojai negrįžo.

Laikas bėgo, o paslaptys liko paslaptimis. 1980 metais slėniu susidomėjo žurnalistai. Vokiečių žurnalas “Spiegel” finansavo naują ekspediciją. Trys buvę Amerikos kariuomenės desantininkai įsipareigojo slėnyje praleisti mėnesį ir grįžti gyvi ir sveiki. Tie žmonės, žinoma, turėjo išgyvenimo bet kokiomis, net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis patirties.

Tačiau trečią dieną iš ekspedicijos atėjo radiograma, kad slėnį baigia apgaubti kažkoks tirštas rūkas, paskui ryšys nutrūko. Niekas iš jų negrįžo. Ir paieškos grupė, pasiųsta padėti desantininkams, taip pat dingo be pėdsakų.

Žmones visada vilioja nepaaiškinami dalykai, nepaisant pirmtakų nesėkmių. Amerikietis, anomalinių reiškinių specialistas Henkas Mortimeras surengė naują ekspediciją. Jo grupėje buvo šešti žmonės. Buvo atsižvelgta į visus galimus netikėtumus. Visi automobiliai ir gyvenamasis vagonėlis buvo pagaminti iš šarvuoto metalo. Grupė turėjo naujausią šiuolaikinę aparatūrą ir ryšio priemones. Tik viskas buvo veltui. Patį pirmą vakarą žmogus, palaikęs ryšį su grupe, per siaubingus klyksmus išgirdo keistą ekspedicijos radisto frazę: “Iš uolos išeina tuštuma! Tai baisu!”

Gelbėtojai nedelsdami išskrido į pagalbą. Maždaug per pusvalandį jie pasiekė stovyklavietę. Bet ten nebuvo nei mokslininkų, nei aparatūros, nei kokių nors kitokių grupės pėdsakų. Tik po kelių dienų buvo rastas vieno grupės nario kūnas be galvos.

Tolesniais metais žmonės toliau dingdavo slėnyje. Viskas vyko pagal vienodą scenarijų: dingimas, paskui lavonų be galvų atsiradimas. Paskutinis žinomas dingimas nutiko 1990 metais. Aukomis tapo trys jauni studentai, kurie tikėjosi atskleisti slėnio paslaptį.

Žinoma, tai ne visas Begalvių slėnio aukų sąrašas. Reikia pasakyti, kad visos aukos buvo stiprūs, treniruoti, ištvermingi žmonės, galintys duoti atkirtį, jei prireiktų. Kas galėjo juos sunaikinti? Kas ir kodėl nukirto galvas? Kam ir kokiems tikslams reikalingos žmonių galvos? Atsakymų į šiuos klausimus nėra.

Dar vienas niuansas: beveik visi jie, išskyrus mokslininkus, buvo aukso ieškotojai. Gal esmė glūdi čia? 1972 metais buvo surengta ekspedicija, vadovaujama kapitono Finneso, kurią sudarė kareiviai ir britų televizijos operatoriai.

Prieš išvykdamas, kapitonas gavo keistą kažkokio anglo laišką: “Jūsų paslaptingų nutikimų aprašymuose į akis krenta vienas dalykas: visi žuvusieji į slėnį vyko aukso. O rado mirtį. Jūsų laukia tas pats, jei nukrypsite nuo ekspedicijos tikslo ir susižavėsite auksu...” Ekspedicija garbingai atlaikė išbandymą auksu ir ... sugrįžo.

Gandai ir spėliojimai

Oficialių versijų, kas vyko ir vyksta slėnyje, iki šiol nėra, nors spėliojimų būta.

Vietiniai gyventojai mano, kad čia šeimininkauja sniego žmogus, arba, kaip jį vadina indėnai, didžiapėdis. Neva yra rašytinių liudijimų, kad būtent tuo laiku, kai slėnyje pasirodė aukso ieškotojai, ten buvo pastebėta keista būtybė, panaši į didžiulį žmogų, apaugusi kailiu. O medžiotojai daug kartų matė jo pėdsakus.

Reikia pasakyti, kad Kanadoje vyko daugiausia susitikimų su didžiapėdžiu. Vien tik 1973 metais tokių susitikimų užregistruota maždaug 50. Būtų galima tai palaikyti fantazijomis, bet visi liudininkai pasakoja tą patį: būtybė bjauriai smirdi, yra didžiulio ūgio, sveria apie 300 kilogramų.

Įdomus grupės alpinistų, pabuvojusių slėnyje 2000 metais, liudijimas. Anot jų, jie matė sniego žmogų du kartus. Kažkokia būtybė, padengta juodu kailiu, judėjo ant dviejų neproporcingai trumpų kojų. Kadangi susitikimas vyko dieną, žmonės pastebėjo, kad ant sniego žmogaus veido kailio nebuvo, veidas buvo labai panašus į žmogaus. Bet nufotografuoti jo nepavyko, nes visi buvo paklaikę iš baimės, o sniego žmogus bėgo gana greitai.

Antrą kartą didžiapėdis pasirodė prie stovyklos naktį. Keista, bet tą naktį niekas iš grupės nemiegojo, žmonės jautė nesuprantamą nerimą ir baimę. Ryte dauguma iš jų buvo nedarbingi: padidėjo kraujospūdis, padažnėjo pulsas, dingo apetitas. O juk visi buvo gerai treniruoti sportininkai. Tačiau ne faktas, kad sniego žmogus kaltas dėl aukso ieškotojų mirčių, tai tik spėliojimas.

Dar viena versija atrodo gana reali. Neva slėnyje siautėjo banda, kuri plėšė ir žudė aukso ieškotojus, o lavonams nukirsdavo galvas, kad jų nebūtų galima atpažinti. Tačiau policija tvirtina, kad jokių pašalinių žmonių šioje vietovėje nepastebėta.

Dar kita panaši versija teigia, neva slėnyje gyvena nežinoma indėnų gentis, baudžianti visus, kurie kėsinasi į jų protėvių auksą. O policininkai mano, kad greičiausiai aukso ieškotojai negalėjo pasidalinti grobio ir visą kaltę suvertė indėnams. Tačiau juk kai kurios dingusios ekspedicijos buvo gerai apsirūpinusios ginklais ir įranga. Ką čia galėtų padaryti indėnai ar paprasti aukso ieškotojai? Taigi ši versija taip pat nėra įtikinama.

Galiausiai yra ir visiškai nereali hipotezė, kad slėnyje yra kažkoks tunelis, per kurį galima patekti į kitą pasaulį, kuriame gyvena tamsios esybės. Jos ir grobia žmones ir kažkodėl paskui gražina kūnus be galvų. Tokių išniekinimų priežastis nesuprantama.

Dabar mažai kas lankos šiose baisiose vietose. Slėnį stebi tik palydovai. Šiuo klausimu vietiniai gyventojai turi labai taiklų pastebėjimą: “Kad eiti į Begalvių slėnį, riekia būti iš tikrųjų begalviu”.