Mažai žinoma Antuano de Sent Egziuperi malda

Egziuperi „Malda“, kurią jis parašė vienu sunkiausių savo gyvenimo laikotarpių, primena mums apie svarbiausius dalykus. Visi turėtumėme susimąstyti apie dalykus, kurių jis prašo:

„Viešpatie, neprašau tavęs stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno.

Duok man sumanumo ir išradingumo, kad kasdienybės įvairovėje spėčiau įsidėmėti tai, ką sužinau ir patiriu.

Išmokyk mane tinkamai paskirstyti mano gyvenimo laiką. Apdovanok mane jautrumu, kad galėčiau atskirti, kas yra svarbiausia nuo to, kas nėra.

Aš prašau saiko ir susilaikymo stiprybės, kad gyvenimu ne skrajočiau ir ne šliaužčiau, bet protingai planuočiau dienos eigą, kad matyčiau viršukalnes ir tolius, ir bent kartais surasčiau laiko pasimėgauti menu.

Padėk man suprasti, kad svajonės negali manęs išgelbėti, nesvarbu ar svajoju apie praeitį ar apie ateitį. Padėk man būti čia ir dabar ir suvokti, kad svarbiausia akimirka yra dabar.

Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime viskas turi būti sklandu. Suteik man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės ir klaidos yra tik natūrali gyvenimo dalis, padedanti mums augti ir bręsti.

Primink man, kad širdis dažnai priešinasi protui.

Reikiamu momentu atsiųsk man ką nors, kam užtektų drąsos pasakyti man tiesą, bet padaryti tai su meile.

Aš žinau, kad dauguma problemų išsisprendžia savaime, tad išmokyk mane kantrybės.

Tu žinai, kaip labai mums reikia draugystės. Leisk man būti vertu šios nuostabiausios ir švelniausios Likimo Dovanos.

Suteik man turtingos vaizduotės, kad reikiamu momentu, reikiamu laiku, reikiamoje vietoje tylėjimu, o galbūt žodžiu, padovanočiau kam nors būtiną šilumą.

Paversk mane žmogumi, mokančiu pasiekti tų, kurie yra „dugne“.

Apsaugok mane nuo baimės pražiopsoti gyvenimą.

Duok man ne tai, ko aš sau linkiu, bet to, ko man iš tikrųjų reikia.

Išmokyk mane mažų žingsnelių meno“.

Vasara baigėsi, bet čia ne...