Socialinis eksperimentas: Kiek ilgai žmogus tylės?

Šiaulietis Laimontas Dinius, žinomas atlikėjas ir dainų autorius, kultūros ir visuomenės veikėjas, sako, jog Vyriausybės atšaukiamas Galimybių pasas parodė, jog „karalius yra nuogas". „Tas pasas ne sveikatos apsaugai tarnavo", - teigia jis.

- Vyriausybė atšaukia Galimybių pasą. Jūsų nuomone, ką beveik metus egzistavęs Galimybių pasas davė, ar jo iš viso reikėjo?

- Nuo pat pradžių buvau prieš Galimybių pasą. Bet dabar pasakysiu kontroversiškai - jo reikėjo.

Jo, kaip lakmuso popierėlio, reikėjo kai kuriems politikams ir politinėms grupuotėms, kad pasitikrintų, kiek mūsų visuomenė yra pilietiška ir kiek yra pasirengusi atsisakyti iškovotų laisvių ir konstitucinių normų. Kitaip sakant, galėjo pasitikrinti, kiek eilinį žmogų galima „drožti" ir kiek jis tylės - kur ta riba.

Kalbu su ironija, bet taip yra.

Galimybių paso reikėjo ir tam, kad nuo veidų nukristų daug kaukių. Ne medicininių, o žmogiškųjų kaukių, slepiančių tikrąjį veidą. Ypač politikai „apsinuogino" ir pamatėme, kad „karalius yra nuogas".

Jie „apsinuogino" nuo savo ideologinių rūbelių. Štai liberalai parodė, ar iš tiesų yra liberalai, o konservatoriai - ar jie konservatoriai, ar neomarksistai.

Tie, kurie galvoja savo galva ir analizuoja situaciją, aiškiai pamatė, jog yra valdžios partijų be jokios ideologijos. Ir einama neomarksistine kryptimi. Pats buvau politikoje ir pažįstu nemažai liberalų, turiu draugų ir konservatorių, kurie turi tvirtus įsitikinimus. Dabar jie yra suglumę ir pasimetę dėl to, kas vyksta. Dauguma jų dirba savarankiškai ir nevalgo duonos iš valdžios rankų laižymo.

Nuo politikų nukrito veidmainystės šydas ir jį vėl užsidėti nebus taip lengva.

Aš esu paprasto žmogaus pusėje ir nepritariu tiems, kurie mano, jog didžioji visuomenės dalis yra kvaila ar nieko neišmano, jog žmones galima valdyti taip, kaip nori, ir iš jų tyčiotis. Bet tas nuolankumas, su kuriuo priimami sprendimai, prieštaraujantys sveikam protui, atrodo keistai.

Tie, kurie teigia, kad Galimybių pasas turėjo kažką bendro su sveikatos apsauga, arba meluoja, arba užsiiminėja demagogija. Arba pridengia kažkokius interesus, pavyzdžiui, visokių fondinių, projektinių pinigų „įsisavinimą". Kai kam šis pandeminis laikotarpis - rojus. Žinau tokių, kurie tiesiog „iš oro" gavo labai daug pinigų. Kai kurie juos tiesiog pavogė, prasigyveno, nesukurdami jokios realios vertės. Bet už visa tai mes visi sumokame.

Galimybių pasas su sveikatos apsauga neturi nieko bendro. Tai - socialinis eksperimentas. Patikrinimas, kiek galima naudoti prievartos mechanizmus. Ciniškais šaltais veidais kalba apie demokratiją ir naudoja antikonstitucines priemones. Atsiverti Konstituciją, skaitai straipsnį po straipsnio ir matai jų pažeidimus.

- Kaip jaučiatės su tokia nuomone atsidūręs tarp mažumos? Turiu mintyje, kad dauguma suaugusiųjų vis dėlto yra pasiskiepiję ir turi Galimybių pasus. Ar pats jį turite, naudojotės?

- Nelabai sutikčiau, jog priklausau mažumai, daug priverstų pasiskiepyti taip galvoja. Tie aktyvūs žmonės, kurie džiaugėsi, kad tame segregacijos katile yra labiau nusipelnę nei kiti piliečiai, labai apsirinka, jog yra dauguma.

Aš beveik be simptomų persirgau ta mirtina liga ir Galimybių pasą teoriškai turėjau. Pasinaudojau juo tik kartą, kai reikėjo įeiti į oro uostą. Viešai deklaravau, jog Galimybių pasu nesinaudosiu tol, kol galėsiu. Man tai principinis reikalas, susijęs su vertybiniais dalykais. Kaip aš galiu segreguoti, pavyzdžiui, savo kaimyną senuką, kuris to paso neturi?

- Kaip manote, kodėl toks gajus yra žmonių priešinimas, skaldymas - tai į baltuosius ir raudonuosius, tai į vakcinuotuosius ir nevakcinuotuosius?

- Tai pats efektyviausias ginklas silpninti visuomenę. Tie, kurie tuo užsiima viešojoje erdvėje ar skaldo mus savo sprendimais, yra arba naudingi idiotai, arba dirba už pinigus, arba neaišku kokiai valstybei tarnauja - tik ne Lietuvai.

- Turite daug politinės patirties - dirbote ir savivaldoje, ir Seime. Ką valdžia daro ne taip, jog net ir išsirinkę naujos kartos politikus pradedame greitai nusivilti?

- Viskas tik dėl to, kad veikiama pagal principą „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas".

Manau, jog dabar yra egoizmo, savanaudiškumo, susireikšminimo eros pradžia. Jaunoji politikų karta nemyli žmonių, nemyli savo šalies. Nesakau, kad visi, bet didžioji dalis ateina dirbti sau arba plaukia pasroviui iš baimės ar naudos siekdami.

Dauguma bijo tapti balta varna tarp juodųjų. O aukštojoje politikoje vyrauja juodųjų varnų būrys. Jam priklausantys nori valstybę sutapatinti su valdžia ir artėja prie ribos tapti „karaliumi-saule": „Aš - valstybė." Politikų, kurie pasąmonėje taip galvoja ir sėdi aukštuose postuose, Lietuvoje yra gerokai per daug. Jie jau tampa kritine mase. Mąsto, jog jie yra valstybė, o visi kiti vadinami „šunauja", „runkeliais" ir dar pastarieji turi džiaugtis, kad turi tokių „šviesulių". Tai Lietuvos nelaimė.

- Prieš metus, minint Sausio 13-osios 30-metį, suvienijote atlikėjus ir išleidote naują 1991 m. sukurtos dainos „Broli, neverk" versiją. Tada priminėte, kad anuomet mes neieškojome priešų, o ieškojome stiprybės savyje. Ar tai dar aktualu?

- Taip. Dėl to anuomet ir laimėjome. Bet dabar nepasakyčiau receptų, ką reikėtų daryti. Tik galiu daryti prielaidas, jog turėtume sureikšminti savo pasirinkimų atsakomybę, daug rimčiau žiūrėti į tai, kas daroma Lietuvoje, ir nekartoti klaidų. Turiu mintyje mus - rinkėjus. Nes kai vis lipame ant to paties grėblio, tai tik sukuriame „naudingų idiotų" efektą ir iliuziją, kad išrinktieji gali daryti viską.

Reikia nieko nebijoti - nei klausti, nei daryti, nei mitinguoti, nei švilpti, jeigu to norisi. Jeigu klysti, reikia nebijoti pripažinti savo klaidas. Visiems reikia būti nuoširdiems, atviriems ir drąsiems. O jeigu kartą esi „išmaudytas", tai, galų gale, pradėk daryti išvadas.

Rūta Jankuvienė, „Šiaulių krašto" žurnalistė