Danas NAGELĖ: Patyčios iš bažnyčių

Skamba idiotiškai, tačiau Seimas bažnyčias prilygino pelno siekiančiam verslui - jau daugiau nei metus religinės bendruomenės už elektrą, dujas, centrinį šildymą moka nebe kaip buitiniai vartotojai, o kaip įmonės, t.y. gerokai brangiau. Mat yra... verslo subjektai.

Kur Seimas bažnyčiose įžvelgia pelno siekimą? Gal kad jos ima auką už laidotuves, krikštynas, užsakytas mišias ir t.t.? Tačiau šios aukos yra kone vienintelis kiekvienos bažnyčios pragyvenimo šaltinis. Jei dar galima suprasti, kai didmiesčiuose jos verčiamos už energetiką susimokėti kaip įmonės (nes turi daug parapijiečių, tad ir surenka daugiau aukų), tai kaimo bažnyčios ir taip neišgyvena, reta kuri yra šildoma net per speigus.

Tas pelno siekimo, apgaulių įžvelgimas visame kame jau nebejuokina. Mokesčių inspektoriai jau net Kalėdų Senelius gaudo, ar jie pas vaikus eina išsiėmę verslo liudijimus. O štai nuo sausio įsigaliojo Seimo priimtas įstatymas, uždraudęs bet kokias išmokas grynaisiais, susijusias su darbo santykiais (išskyrus jūrininkus). Pagrindinis argumentas - taip bus kovojama su šešėliu. Kad, neduok Dieve, kokia nors bobutė vaikui už pagalbą nuravint daržą ar atnešant produktų iš parduotuvės ne grynais eurą ar du į rankas įduotų, o šią sumą pervestų į kortelę. Bet ne veltui sakoma, kad kiekvienas sprendžia pagal sugedimo laipsnį. Jei kažkam visur vaidenasi šešėliai, pelno siekimas, kyšiai ir kiti panašūs dalykai, galima spėti, kad jam pačiam šitie dalykai nesvetimi.

Opozicija įspėja, kad karo akivaizdoje palikti žmones be grynųjų yra pavojinga, nes bankinės sistemos bet kada gali sustreikuoti, tačiau valdantiesiems - nė motais. Ar jų kartais neveikia bankų lobistai? Nes grynųjų ribojimas bankams savaime generuoja didesnį klientų kiekį ir didesnius pelnus. O žmonėms ir esant taikai be grynųjų yra sunku, ypač provincijoje, kur kortelės ne visur pageidaujamos, o bankomatų faktiškai nėra.