Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie šeimą

Viską, ką jau toli į antrą pusę persiritusio savo gyvenimo pradžioje gavau geriausio, man davė mano šeima. Ne gatvė ar mokykla, o tėvai kantriai aiškino man gyvenimo tiesas, kurios tuo metu labai dažnai ir smarkiai skyrėsi nuo tų, kurias man kaldavo į galvą mano mokytojai, dauguma kurių tai darydavo labai akivaizdžiai parodydami, jog netiki tuo, ką privalo mums pasakoti. To buvo neįmanoma nematyti.

Būnant šią vasarą pajūryje, daug laiko teko praleisti gamtoje. Kai atvažiavau, buvo pati vasaros pradžia. Tai metas, kai antys mokina plaukti savo ančiukus, kirai, keldami baisų triukšmą, mokina skraidyti savo kiriukus, o gandralizdžiuose jau vos sutelpa visa gandrų šeimyna. Įdomu stebėti, kaip gamtoje viskas tobulai surėdyta ir kaip metai iš metų jos gyventojai tvarkingai, lyg vykdydami kažkokių aukštesnių jėgų valią, suka ir suka gyvenimo ciklo ratą: poruojasi, veda vaikus, juos augina, moko gyvenimo paslapčių ir paleidžia į savarankišką gyvenimą tam, kad jie tęstų tai, ką darė jų tėvai.

Argi tai nepanašu į žmonių gyvenimus? Panašu. Buvo, kol naujieji pasaulio viešpačiai nenusprendė, kad šeima yra blogis. Man sunku pasakyti, kada prasidėjo šis šeimų ir jų tradicijų griovimo procesas. Tačiau pastaraisiais metais mes jį pamatėme visu gražumu. Mes jau n kartų kalbėjome apie pseudopandemijos metu pasirodžiusius stendus su užrašais „Geri vaikai nelanko savo tėvų" ir panašias neokomunistines nesąmones, lyg skėriai užplūdusias Lietuvą iš Tauragėje gimusio nevykėlio valdomos sostinės. Kalbėjome, kalbame ir dar daug kartų kalbėsime apie nuožmius vaikų darželio auklėtinių partijos norą pervadinti šeimą į kažkokią civilinę sąjungą ar jų vyresniųjų brolių, buvusių uolių komunistų, tapusių tokiais pat uoliais konservatoriais, sugalvotos pandemijos metu sugalvotą naujadarą „Namų ūkis", kuris prigijo tikriausiai tik sostinės šviesuomenės su vis dar iš kišenių kyšančiomis plūgo rankenomis ir mano taip vadinamų „pedikiūristų" tarpe.

Vasarą man tenka daug keliauti po Lietuvą tiek darbo reikalais, tiek lankant toliau gyvenančius artimuosius ir draugus. Ir tada aš su dideliu džiaugsmu suvokiu, kad gyvenimas toje normalių žmonių Lietuvoje, ačiū Dievui, gerokai skiriasi nuo to, ką mes stebime, gyvendami sostinėje ir girdime bei matome per jau seniai nuo didelių pinigų priklausančią, bet vis dar „nepriklausoma" save mėgstančią vadinti žiniasklaidą. Lietuva visada pasižymėjo tuo, kad nors ir tylėdama, visada mokėjo atskirti pelus nuo grūdų.

Net aukštomis kainomis garsėjančioje Palangoje daug kartų teko matyti atostogaujančius kelių kartų tos pačios šeimos narius, kurie susirinkdavo vakarieniauti prie bendro stalo, prie kurio tilpdavo trys, o kartais ir keturios kartos. Tas vaizdas, kai jau tvirtai gyvenime ant kojų atsistoję vidutinio amžiaus žmonės atostogauti važiuoja ne tik su savo vaikais, bet ir pasikviečia savo pagyvenusius tėvus tikrai maloniai džiugino.

Šviesuomenė kiekviena pasitaikiusia proga randa poreikį pasityčioti iš daugiau nei prieš metus vykusio Šeimų gynimo maršo, kuris ne juokais išgąsdino sostinės „elitą". Manau kad dar labiau nemalonu jiems buvo matyti apklausų skaičius po šio renginio, kurie liudijo, kad tradicines šeimas palaiko trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų, o LRT ir į juos panašių informacinio triukšmo skleidėjų purvas, pilamas ant tradicinių šeimų šalininkų veikia lyg trąšos ir nuosekliai didina šeimos palaikytojų skaičių.

Jei mūsų valstybė nori išlikti dar ne vienerius metus, mes privalome išsaugoti tradicinę šeimą ir jos vertybes. Tik tokioje šeimoje gali augti pilnavertis mūsų valstybės pilietis. Kitu atveju mes būsime asimiliuoti (prisimenate brandaus socializmo laikų terminą „tautų asimiliacija"?) su pabėgėliais, begaliniu srautu plūstančiais į Europą. Išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2, 795 milijono nuolatinių gyventojų - 15,8 tūkstančių mažiau, negu prieš metus. 2021 metais gimė 24,6 tūkstančio kūdikių, o tai 2 procentais mažiau, negu 2020 metais. 2021 metais 1 tūkstančiui gyventojų teko 8,8 gimusiojo (2020 metais - 9,0). Taip pat mažiau mūsų gimė, negu mirė. O kur dar emigracija, kurios mastai yra milžiniški tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva. Kokia mūsų ateitis, pagalvojote?

Dabartinės valdžios sumindžiotoje Konstitucijoje yra labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad:

„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį.

Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.

Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.

Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą."

Ir viskas. Nieko nereikia nei pridėti, nei atimti. Ir dviračio išradinėti nereikia, nes mes jau žinome, kad yra mokančių Konstitucijoje aptikti dvasias ir leisti joms aiškinti Pagrindinį valstybės įstatymą. Taip, mes turime būti budrūs. Neokomunistai nesirengia pasiduoti. Seime tyliai buvo priimtos Lygių galimybių įstatymo pataisos, kurias Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nedelsiant interpretavo savaip. Jų interneto puslapyje pasirodė tokio turinio tekstas:

„Lygių galimybių įstatymo pakeitimai, pradėsiantys galioti nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.

Kas naujo?

Draudžiama diskriminuoti dėl šeimyninės padėties. Ka tai keičia? Pavyzdžiui, diskriminacija bus laikomas parkavimo vietų skirstymas, pirmenybę teikiant tik asmenims, turintiems vaikų."

Įrenginėjant šias vietas, tuometis sostinės SĮ "Susisiekimo paslaugos" Viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistas Tomas Šiuškus sakė, kad „šeimoms skirtos vietos kur kas platesnės. Tai yra ne tik patogu, norint išsiimti vežimėlį, perdėti kėdutę, paimti vaiką ant rankų, bet ir saugiau mažamečiams, nes yra prie pat įėjimo į parduotuvę, nereikia eiti per važiuojamąją dalį". Ar dabar tai jau nebegalioja vien todėl, kad ta pati Lygių galimybių kontrolierė dėl suprantamų ir visiems žinomų priežasčių keičia šeimos sampratą?

O štai tuo metu, kai pas mus šviesuoliai kaip įmanydami kerta šeimos šaką, kaimyninės Lenkijos prezidentas A. Duda savo šalies piliečiams teigia, kad „šeima yra bet kurios valstybės egzistencijos pamatas, nes šeima yra pagrindinė struktūrinė visuomenės grandis. O juk be visuomenės valstybė negali egzistuoti".

Negi ir Lenkijos prezidentas nešioja kroksus ir vairuoja šaraną?

Gintaras FURMANAVIČIUS, publicistas, politinis veikėjas