Naisių skandalas priminė sovietinius laikus

Taip sako kultūros atstovai, kalbėdami apie situaciją, kai festivalyje „Naisių vasara" paskutinę akimirką dalyvauti atsisakė kone visi turėję groti atlikėjai. Viešai išsakyti pasitraukimo argumentai - išskirtinai politiniai. Kultūros atstovai sako, kad tokios situacijos labai primena laikus, kai menininkai buvo priversti lankstytis nomenklatūrai ir net teatre šokti pagal partinę dūdelę.

Teatro legenda Elvyra Žebertavičiūtė sako su rūpesčiu stebinti tai, kas šiandien vyksta politinėje padangėje, kai tai paliečia ir kultūros sritį. Menininkė laikosi pozicijos, kad šių dviejų polių painioti nereikia, nes visuomet nukentės kūryba ir tai, kas svarbiausia menininkui, - jo klausytojas ar žiūrovas. Kaip nutiko ir šį kartą, kai į nemokamą festivalį Naisiuose dėl savo mylimų atlikėjų vyko jų klausytojai ir tik atvykę sužinojo, kad jų scenoje neišvys.

„Primena sovietinius laikus, kai net mene viskas buvo diriguojama iš aukščiau. Ir čia matyti tokios apraiškos. Kažkodėl stebint iš šono, atrodo, kad atlikėjai buvo iš kažkur „paspausti" priimti tokį sprendimą, jais kažkas manipuliuoja", - sako E.Žebertavičiūtė.

Ji prisimena, kai menininkai turėjo dirbti pagal politinę programą ir lankstytis nomenklatūrai. „Teatro vadovybė priimdavo visus sprendimus, perduodavo režisieriui, o mums, aktoriams, viskas būdavo „nuleidžiama iš viršaus". Būdavo, kad ir labai nenorėdavai vaidinti tų tarybinių „plokščių" vaidmenų menkavertėse pjesėse, kurių buvo reikalaujama. Supranti, kad eikvoji savo energiją, darai kažkokį niekalą, bet reikia, ir darai. Paskui nušvinta koks žiburėlis, ir režisierius jau išsidera kokį klasiką ir padoresnę pjesę. Tuomet visi atsigauname. Taip ir gyvenome - taikydamiesi. Ir tai nebuvo geri laikai.

Bet didžiausias skirtumas tarp tų laikų ir šios dienos, kad mes tada nieko negalėjome paprieštarauti. Mes žinojome, kad neturime savo balso, nežinojome, kas darosi Vakaruose. Taip, vykdavo pogrindyje slapti būreliai, bet į gatves niekas neidavo ir nepiketuodavo.

Dabar visai kiti laikai. Žmonės yra laisvi ir, jeigu jiems kažkas nuleidžia užsakymus „iš viršaus", jie gali apie tai drąsiai pasakyti, išeiti į gatvę ir prieštarauti. Bet, matyt, bijoma pasirodyti nepopuliariu, nesinori rizikuoti karjera. Man atrodo, kad mes vis dar nesame pakankamai subrendę", - pasakoja E.Žebertavičiūtė.

O bijoti yra ko. Šiandien net dainininkai stebimi po didinamuoju stiklu. Pavyzdžiui, mitinge „Didysis šeimos gynimo maršas" grojusiam Romui Dambrauskui tenka susidurti su atšaukiamais koncertais. Aktorė sako, kad būtent sovietiniais laikais buvo labai ryškus skirstymas į gerus ir blogus žmones bei menininkus, o blogieji būdavo tie, kurie nepaklūsta politinei programai arba ją kritikuoja.

Panašus diktatas stebimas ir šiandien. Ji įsitikinusi, kad taip yra tyčia kiršinama Lietuvos visuomenė: „Šioje istorijoje taip pat svarbus vaidmuo teko LGBT aktyvistams. Jų iniciatyva ir kilo ši istorija. Man atrodo, kad šiems žmonėms reikėtų būti pakantesniems. Lietuvoje vis dar yra nemažai vyresnės kartos žmonių, kuriems netgi sudėtinga suvokti, kad tokių žmonių atsirado tiek daug mūsų visuomenėje. Mes buvome priversti pakeisti savo pasaulėžiūrą. Bet tolerancija ir pagarba turi būti užtarnaujama. Dabar matome, kad šie žmonės agresyviai diktuoja savo taisykles, nuolat kažko reikalauja ir tai tik piktina žmones.

Todėl bijoma net paprieštarauti tam diktatui, pakritikuoti. Taip nutiko ir su festivaliu Naisiuose. Tai labai pavojingos ir negeros tendencijos. Koks skirtumas, kam koncertuoja toks R.Dambrauskas ar kiti. Menas turi būti kultūra, ne politika. O dabar skaldomi žmonės iš vidaus į gerus, lojalius ir valstybės priešus. Taip kaip buvo sovietiniais laikais. Tai yra veikimas prieš savo valstybę."

„Vakaro žinios“ kalbėjosi su dainininku Aleksandru MAKEJEVU:

- Jūs esate grojęs festivalyje „Naisių vasara". Ar jums tai pasirodė politinis renginys?

- Kai aš ten koncertavau, nekilo jokių problemų. Visuomet sakau, kad aš atvažiuoju groti žmonėms ir esu buvęs visokiose situacijose: esu grojęs ir policininkams, ir banditams, ir politikams, kam tik negrojau. Groju visiems Lietuvos žmonėms ir stengiuosi jų neskirstyti. Jeigu jie nori mane girdėti, aš jiems groju. Žmonės tiesiog mėgsta pyktis. Kai šiandien Lietuvėlė tokia susiskaldžiusi, man atrodo, kad nuolat ieškoma priežasčių, dėl kurių būtų galima pasipešti. Aš esu neutralus ir stengiuosi tokiose diskusijose nedalyvauti. Nepalaikau nei vienos, nei kitos pusės.

- Dainininkai dalyvauti festivalyje atsisakė po vieno LGBT aktyvisto užklausų. Neva negalima groti festivalyje, skirtame šeimoms, jeigu palaikai LGBT. Ar tai neatrodo kaip šantažas?

- Žmonės bijo būti sutrypti. Lietuvoje šiandien labai priimta ieškoti priešų, o jį radus, iš karto suspardyti. Turime įvairias organizacijas, kurios ypač virtualiai reguliuoja mūsų vidinį gyvenimą, kažkodėl nusprendusios, kad turi tokią teisę.

Man juoką kelia tokie konfliktai, kur žiūrima, kas už LGBT, kas už Karbauskį, kam Landsbergis - didi asmenybė, o kam jis pavogė šiferį. Stebint iš globalios pozicijos, mūsų gyvenimas yra toks mažytis blyksnis, palyginus su visata, o mes švaistome laiką tokioms rietenoms. Gyvenimas yra ne tam, kad vieni kitiems gerkles kandžiotume.

O toks šantažas visada vyko. Jeigu yra kažkas „ant bangos", kaip dabar LGBT, ir jeigu to nepalaikai - tu prieš mus, esi valstybės priešas ir tave tuojau sutryps.

- Prieš kelerius metus už pasisakymą apie gėjus socialiniame tinkle jūs taip pat buvote užpultas elito ir išvadintas homofobu. Ar tuomet teko susidurti su tuo, kad kažkur būtumėte nepakviestas groti, atšauktas jūsų koncertas ar pan.?

- Padariau kelis tokius eksperimentus ir supratau, kad kai kurie žmonės visiškai neturi humoro jausmo. Aš turiu draugų homoseksualų, bet po tokių eksperimentų pamačiau, kaip skubama pasidaryti sau reklamą ir pulti kitą spardyti.

Manęs faktiškai į jokius festivalius ir taip nekviečia, nes esu toks kontroversiškas atlikėjas. Gal todėl, kad aš daug keikiuosi, esu nepatogus, gal manęs bijo.

Aš kalbu tai, ką galvoju, o tokių žmonių, kurie nepalaiko jokios pusės, kviesti turbūt negalima. Arba jeigu kažką ir palaikai, bet ne taip, kaip reikia, irgi negerai.

O aš tiesiog už Lietuvą ir jos žmones. Man nesvarbu, ar tai bus prezidentas, ar „bomžas", jeigu su manimi pagarbiai elgiasi, aš su juo maloniai bendrausiu, nes pirmiausia jis yra žmogus.

- Atlikėjui, nenorinčiam prarasti užsakymų, šiandien geriau neturėti pilietinės pozicijos arba reikia pritarti LGBT?

- Man keistas mąstymas, jeigu kažką palaikai, esi „gerietis", o jeigu nepalaikai - esi „blogietis". Tuomet reikia būtinai tave sutrypti, suspardyti ir atimti galimybę reikštis ar net dirbti. Tuomet tave paskelbia priešu ir „kala prie kryžiaus". Bet tie, kurie labiausiai rėkia ir yra didžiuliai teisuoliai, trankosi į krūtinę, dažniausiai moka labai greitai pakeisti savo „spalvas", pasikeitus politinėms ar kitoms aktualijoms.

Man atrodo, kad jau gerą dešimtmetį vyksta mūsų nuolatinis „lojimas" vieniems ant kitų, reikia tik rasti priežastį. Pykstame vieni ant kitų, klijuojame etiketes, blokuojame, net spaudą skirstome į gerą ir blogą.

Vienoje savo dainoje dainuoju apie tai, „kad lozungais, simboliais, teisingais „šucheriais" mus ruošia visus apokalipsės mūšiui." Arba „visi viską žino, bet niekas nesupranta ir visi tikisi sausi išlipti į krantą."

- Tas etikečių klijavimas ir skirstymas į gerus ir valstybės priešus neprimena sovietinių cenzūros laikų?

- Tai amžina „raganų medžioklė", kuri mena net ne sovietinius, o viduramžių laikus. Mes iki šiol norime dalyvauti tuose cirkuose ir matyti, kaip kažkam nukertama galva.

Man atrodo, kad mums reikėtų daugiau šypsotis ir mažiau kandžiotis. Atprasti nuo to, kad vieni keliami ant pjedestalo, o kiti „kalami prie kryžiaus".

Bet sovietiniai laikai niekur nedingo. Aš visa širdimi tikėjau Lietuvos nepriklausomybe ir savo akimis mačiau, kaip buvę komunistai staiga savo tarybines vėliavėles pakeitė į trispalves ir tapo didžiausiais patriotais. Iš Komunistų partijos pasidarė tiesiog dvi partijos kitais pavadinimais, ir jie toliau valdė Lietuvą. Man tai buvo didžiausias paauglystės smūgis.

Iki šiol atrodo, kad į valdžią patenka tokie, kuriems ten ne vieta. Kartais atrodo, kad patekę į valdžią žmonės siekia tik keršto. Pavyzdžiui, jeigu iš kažkurio išrinktojo mokykloje buvo tyčiojamasi, tai jis, vos išrinktas, tuojau pateiks tokį įstatymą, kad visi žagsėtų. Neišskirsiu nė vienos partijos, nes visos jos man vienodos.

Manau, politikoje yra per daug melo. O aš mėgstu sakyti tiesą, kad ir kaip tai kitiems nepatiktų.

Justina GAFUROVA