Lurdas - stebuklingų išgijimų vieta

Apie apsireiškimus šv. Bernadetai jau yra nemažai pasakota, rašyta, rodyta. Šiame straipsnyje paliesime Lurdą kaip garsią stebuklų, stebuklingų išgijimų vietą, į kurią ir šiandien iš pačios Bernadetos rankomis pirmiausia atkasto šaltinio pasisemti vandens, susivilgyti jame atvyksta tūkstančiai ligonių...

Tekstas skelbtas žurnalo šeimai „Artuma“ 2012 m. vasario numeryje

„Niekad nepamiršiu tos sukrečiančios patirties <...>. Negaliu to suprasti, tačiau negaliu abejoti tuo, ką mačiau savo akimis“ – taip 1902 m. gegužės pabaigoje patirtą išgyvenimą aprašo vienas jaunas, bet profesinį vardą jau turintis medikas, regėjęs kaip per pusvalandį Lurde pagijo merdėjanti jauna moteris, kurią jis pats ilgoje kelionėje iš Liono buvo lydėjęs ir prižiūrėjęs traukinyje. Moteriai buvo nustatytas visą jos pilvą deformavęs tuberkuliozinis peritonitas. Liono gydytojai, matydami kelerius metus sirgusios, nebevalgančios, krauju kosėjančios ligonės beviltišką padėtį, atsisakė ją operuoti. Jau beveik be sąmonės ji buvo įkelta į specialų traukinį Lurdo kryptimi, o minėtasis medikas jame atsidūrė visai atsitiktinai ir, galima sakyti, iš smalsumo: paskutinę akimirką vienas bičiulis, turėjęs lydėti ligonius, nebegalėjo išvykti ir paprašė jį pavaduoti. Medikas matė, kaip iš ligonės kūno per labai trumpą laiką išnyko baisūs ligos ženklai, o buvusi ligonė po poros dienų savo kojomis įlipo į traukinį, kuris parvežė ją atgalios į Lioną. Per šešis mėnesius ji atgavo jėgas.

Katalikų Bažnyčia net savo liturginiame kalendoriuje vasario 11-ąją mini Lurdo Švč. Mergelę Mariją ir, palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, švenčia Pasaulinę ligonių dieną.

Ar tebebūna stebuklų?

Kaip šiandien yra nustatomas išgijimo stebuklingumas? Kaip šiandien gamtamokslių, medicinos, biologijos šviesoje dar galime kalbėti apie stebuklus? Prieš atsakant į šiuos klausimus, pirmiausia keli žodžiai apie stebuklą.

Žodis „stebuklas“ susijęs su veiksmažodžiu „stebėtis“. O šis nusako ne patį stebuklą, o jį išvydusiojo reakciją. Su stebuklu susidūręs žmogus stebisi, sutrinka, gal net išsigąsta. „Sukrečiantis“ išgyvenimas – taip jį apibūdino mūsų jaunasis medikas. O sukrečiantis ir stebinantis todėl, kad įvyko tai, ko – kaip sako gyvenimo patirtis ir sukauptos žinios apie pasaulio santvarką – neturėjo, negalėjo įvykti. Argi tai neišmuša pagrindo iš po kojų?

Krikščionybės, kaip ir mūsų tikėjimo vyresniųjų brolių – žydų istorija, yra glaudžiai susijusi su stebuklais. Stebuklo autorius yra Dievas arba jo įgaliotieji. Žvelgiant šiek tiek sociologiniu žvilgsniu, galima pasakyti, kad stebuklas pagrindžia jį atlikusiojo autoritetą ir įrodo jo teiginių teisingumą. Jėzaus stebuklingi išgydymai darė nepaprastą įspūdį aplinkiniams ir siutino oponentus, kaip labai aštriai, šmaikščiai, gal net su „paslėptos ironijos gyslele“, iliustruoja Evangelijos pagal Joną 9 skyrius.

Stebuklas skleidžia didelę galią. Todėl beveik visada kartu su pasakojimu apie stebuklą atrasime ir jo kritiką. Stebuklas – tai lazda dviem galais. Kaip stebuklas pagrindžia jį atlikusiojo autoritetą ir tiesą, taip stebuklo ir stebukladario kritika paneigia tą autoritetą ir tiesą. Jėzaus oponentai tarp žydų sako, jog jis „velnio apsėstas“. II a. pagonių filosofas ir krikščionybės priešininkas Celsas tvirtina, kad Jėzus suklaidino savo mokinius prisistatydamas Mesiju, kai iš tikro neva buvo paslaptingų Egipto menų ir demonų kontrolės išmokęs magas. Dar kitiems stebuklai atrodo paprasčiausiai išgalvoti, fantazijų vaisius.

Sugrįžkime į Lurdą XX a. pradžioje, į minėto jaunojo mediko laikus. Vienų akyse Lurdas apgaubtas dieviškos malonės šlovės, kitų – Lurdo aura panašesnė į gėdą, skleidžiamą neišmanymo ir prietarų. Stebuklai demaskuojami jau ne egiptietiškos magijos, o gerokai pažengusių gamtos ir žmogaus mokslų šviesoje: „stebuklu“ vadiname tai, ko šiandien dar nepaaiškina, tačiau vėliau paaiškins mokslo pažanga (taip, beje, jau XVII a. rašė žydų filosofas Spinoza); fizinės ligos kilmė buvo psichologinė, o apsilankymas Lurde tą psichologinę priežastį atpalaidavo; ligonis pagijo dėl gydytojo įtaigos; „stebuklas“ yra religingos sąmonės tikrovei priskiriama reikšmė, kitaip sakant, stebuklas įvyko sąmonėje, o ne už jos ribų. Taigi, sakytume, stebuklai iš tikro nevyksta. Jų atsiranda todėl, kad „stebuklu“ besistebinčiajam pritrūko žinių arba „stebuklas“ buvo atsakas į psichologinius ir socialinius poreikius. O galbūt „stebuklas“ tik pinigų išviliojimo būdas. Šie argumentai neretai buvo palydimi negailestingos antikatalikiškos polemikos, būdingos XX a. pradžios Prancūzijai. Raginimas, kad valdžia sutramdytų religinę isteriją Lurde, buvo vienas iš švelnesnių pasisakymų.

Pamatyti nereiškia įtikėti

Bet mūsų jaunajam medikui šie paaiškinimai netiko. Juo labiau kad 1910 m. jis tapo dar vieno, nuo gimimo aklo 18 mėnesių kūdikio praregėjimo liudytoju. Frazę „negaliu to suprasti, tačiau negaliu abejoti“ jis ištarė jau praėjus kelioms dešimtims metų nuo įvykių. Tuo metu jau visas medicinos pasaulis žinojo jo vardą – tai Alexis Carrelas (Aleksis Karelas), 1912 m. medicinos ir fiziologijos Nobelio premijos laureatas, sukūręs arterijų, venų, organų persodinimo ir saugojimo, kraujo perpylimo pagrindus. Įvykių metu jis nebuvo praktikuojantis katalikas ir nebuvo lengvatikis. Tuometiniai ir vėlesni jo užrašai rodo, jog jis nuoširdžiai bandė mediciniškai paaiškinti regėtą išgijimą, domėjosi nuo sunkios ligos išgijusiosios Marie Bailly (Meri Beili) ligos istorija ir vėlesne sveikatos būkle. Pastaroji įstojo į vieną ligoniais besirūpinančią kongregaciją ir mirė 1937-aisiais, sulaukusi 58-erių ir per tą laiką nebesirgo jokiomis išskirtinėmis ligomis, išskyrus būdingas senyvam amžiui.

Lurdas pakeitė Carrelo gyvenimą. Nors jis neturėjo ketinimų pasakoti to, ką matė laisvamaniškoje, antiklerikalinėje ir sarkastiškoje Liono aplinkoje, puikiai žinodamas, kad tai gali pakenkti jo vardui ir karjerai, įvyko būtent taip. Vienam laikraščiui parašius apie Marie Bailly išgijimą ir paminėjus jo pavardę bei užsiminus, kad jis nemanąs, jog tai buvęs stebuklas, Carrelas pasijuto esąs priverstas atsakyti. Jo replika nepatiko niekam: vieniems jis rėžė, kad jie per greitai skuba įtikėti stebuklu, o kitiems – kad nesigilindami viską neigia. Nebematydamas perspektyvų Lione, po pusmečio išvyko į Paryžių, vėliau – į Kanadą, o nuo 1904-ųjų – į JAV; gyvendamas šioje šalyje jis ir gavo Nobelio premiją.

Stebuklas, viena vertus, nustebina, sukrečia ir priverčia keisti pasaulėžiūrą, kita vertus, visai normalu abejoti stebuklu. Stebuklas turi didžiulę galią, bet ta galia nėra absoliuti. Tik sąlygiškai maža dalis mačiusiųjų Jėzaus stebuklus įtikėjo jo žodžiais. Evangelija pasakoja epizodą, kai Jėzus pasitraukia nuo minios, supratęs, kad ji visai nenori jo klausytis, o tikisi dar vieno duonos padauginimo stebuklo ir sotaus pavalgymo. Ir ne kas kitas, o apaštalas Tomas, nuo pat pradžių buvęs su Jėzumi, vienas iš ištikimųjų ir ištvermingųjų, ne kartą girdėjęs pranašystę apie kančią ir prisikėlimą, atsisakė patikėti savo draugų ir kelerių metų bendražygių liudijimu apie įvykusį prisikėlimo stebuklą. Kol „neįleisiu piršto į vinių vietą ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“, – sakė jiems Tomas. 1934 m. išleistoje knygoje Alexis Carrelas rašė, jog vis dar mano, kad Marie Bailly išgijimas gali būti paaiškintas natūraliai.

Nors gal tai ne visai apaštalo Tomo atvejis, tačiau paprastai sveiko abejojimo reikia. Niekas neprieštarautų, kad krikščionybėje daug pasakojimų apie stebuklus yra pagimdyti žmonių vaizduotės. Ir tai nėra blogai. Kultūros studijos parodė, kad pasakos, legendos, mitai, metaforos – labai svarbus informacijos ir moralės perdavimo kanalas. Sunku būtų atrasti geresnę užuojautos ir jautrumo pamoką už Oskaro Wilde’o „Laimingąjį princą“. Bet vis dėlto, neniekinant šių pasakojimų išradingumo ir vertės, tokiais atvejais negalime kalbėti apie stebuklus. Jų autorius tikrai yra žmogiška fantazija, o ne Dievas.

Koks Bažnyčios požiūris?

Bažnyčioje sveiko abejojimo ir stebuklų bei stebuklinių pasakojimų skyrimo netrūksta. Kalbant apie stebuklingus išgijimus, jau senokai veikia kriterijų „rėtis“ tikriems stebuklams„atsijoti“. 1734 m. tuos kriterijus apibendrino kardinolas Prospero Lambertini (vėliau išrinktas popiežiumi Benediktu XIV). Kad išgijimas galėtų būti pripažintas stebuklingu, pirmiausia reikia patikimos diagnozės, kad liga tikrai yra, kad ji sunki ir kad jos prognozės nežada greito pasveikimo. Antra, reikia, kad išgijimas įvyktų netikėtai ir staiga, kad jo nebūtų galima paaiškinti vaistų vartojimu ar terapija. Trečia, reikia, kad pasveikimas būtų visiškas, o ne dalinis ir kad tęstųsi laike. Stebuklingas išgijimas neturi būti painiojamas su laikinu pagerėjimu arba su labai retu išgijimu, kurį kartais irgi linkstame pavadinti „stebuklingu“.

Šie kriterijai, atnaujinti pagal dabartinės medicinos standartus, iš esmės galioja ir šiandien. Jie naudojami Romoje tiek tiriant palaimintųjų ir šventųjų stebuklus, tiek tiriant Lurdo išgijimus. Vertinimas pagal šiuos kriterijus yra patikėtas profesionalių medikų tarybai: Lurdo atveju – tarptautiniam medikų komitetui, sudarytam iš 25 narių, kompetentingų įvairiose srityse, nuo psichiatrijos iki chirurgijos. Jų pavardes galima atrasti Lurdo interneto svetainėje ir nesunku patikrinti, jog visi yra praktikuojantys medikai. Keli iš jų užima aukštas akademines pareigas arba yra gavę svarbių įvertinimų už mokslinę veiklą. Dauguma yra religingi, tačiau ne visi.

Išgijimo tyrimas prasideda nuo ligonio spontaniškos ir savanoriškos deklaracijos. Tada sušaukiama pirmoji medikų biuro konsultacija, kurioje gali dalyvauti visi tuo metu Lurde esantys medikai, nesvarbu, kokios kilmės ar religinių įsitikinimų. Konsultacijoje nusprendžiama, ar tirti toliau, ar nebetirti pagijimo, kurio išskirtinumas vertinamas griežtai mediciniškai, pagal principą, kad „tai, kas nėra moksliška, nėra etiška“.

Jei nusprendžiama, kad pagijimas yra labai reikšmingas, tyrimas įžengia į antrąją fazę. Tarptautinio medikų komiteto nariai įpareigojami rekonstruoti ligos istoriją, įvertinti paciento asmenybę, kad būtų atsiribota nuo isterinių ar kliedėjimo patologijų. Tai gali trukti daug metų.

Jei išgijimo tyrimas įveikia ir šią pakopą, pasiekiama trečioji ir paskutinė fazė. Sušaukiant visų Tarptautinio medikų komitetų narių konsultaciją reikia nuspręsti, ar pagijimas yra „nepaaiškinamas“ pagal dabartines medicinos žinias.

Čia trumpai sustokime ir atkreipkime dėmesį į terminą „nepaaiškinamas“. Paaiškinamas ar nepaaiškinamas – toks įvertinimas yra galutinė medikų darbo užduotis. Iš jų nereikalaujama pasakyti, kad išgijimas yra „stebuklingas“, nereikalaujama „stebuklo“ sąvokos įtraukti į medicinos mokslą.

Medikų užduotis – aprašyti ir įvertinti medžiaginį išgijimo aspektą, tačiau pats stebuklo apibrėžimas yra teologinė ir bažnytinė kompetencija. Ne medikai, o Bažnyčia galiausiai nusprendžia, jog išgijimas buvo Dievo padarytas stebuklas: vienbalsiai arba absoliučia medikų balsų dauguma priimtas įvertinimas apie išgijimo „nepaaiškinamumą“ yra perduodamas tos vyskupijos, kuriai priklauso išgijęs žmogus, vyskupui. Vyskupas, pasitaręs su dar viena teologine-medicinine taryba, sprendžia, ar pagijimas gali būti vadinamas „stebuklingu“. Būtina sąlyga yra, kad stebuklas įvyktų tikėjimo kontekste.

Tik 67 atvejai iš maždaug 7200 deklaruotų pagijimų Lurde iki šios dienos buvo pripažinti stebuklingais – taip retai, kad kartais klausiama, ar stebuklai Lurde dar vyksta. Skrupulingą egzaminavimą išlaiko mažai atvejų. Kaip neseniai sakė vienas iš medikų komiteto narių, faktas, kad kai kurie iš jų yra tikintys, nesušvelnina požiūrio į stebuklus, o atvirkščiai, sugriežtina: visi žino, kad pripažįstant išgijimą nepaaiškinamu, rizikuojama jų reputacija ir paties Lurdo vardu. Todėl turi būti išsklaidyta mažiausia abejonė.

Tai, kad ne visas abejones pavyksta išsklaidyti, nereiškia, kad išgijimo stebuklingumas paneigiamas. Galbūt nepavyko iki galo dokumentuoti ligos istorijos. Galbūt išgijimo metu nebuvo patikrinta kokia nors aplinkybė, o šiandien to nebeįmanoma padaryti. Būtent toks yra Marie Bailly išgijimo vertinimas. Jos byla buvo svarstyta keliskart, o 1964 m. galutinai atmesta: išgijimą konstatavę gydytojai nepatikrino pseudonėštumo hipotezės, nors ir sunkiai tikėtinos, žinant ligos istoriją.

Turbūt kiekvienas iš mūsų norėtų patirti stebuklą, ne vienas jo prašė. Kai kurie ir patyrė, nors galbūt apie tai žino tik savo sąžinėje, pasakojo tik artimiesiems. Negaliu atsakyti, kodėl nepatiria ir nepamato visi, nors kartais, regis, taip reikia. Bet gal ir nebūtina. „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“, – atsako Jėzus į apaštalo Tomo reikalavimą. Alexis Carrelas matė, tačiau dėl to neįtikėjo. Jo asmeninio tikėjimo kelias pasikeitė tik 1938 m., sutikus tėvą Alexį, trapistų vienuolį, tapusį jo nuolatiniu pašnekovu ir vedliu. 1942-aisiais, dvejus metus prieš mirtį, Carrelas pirmą kartą viešai išpažino krikščionišką tikėjimą. Ši istorija byloja svarbų dalyką – tikėjimo srityje Dievo žmonės yra ne mažesnis stebuklas už nepaaiškinamą išgijimą. Jų sutikti ir jais tapti gali visi. Bent jau kartais pabandyti.

Romanas Kazakevičius. Dievo stebuklai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/78159

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie šio darbo. Skaitykite „Paranormal.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Paremti galite Paypal arba SMS. Kaip tai padaryti? Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.