Hana Stanislava Šumilaitė: „Jei ištvėrėme tarybinę valdžią, tai ištversime ir laisvę“

Kauno r. Jadagonių poilsiavietėje vykusiame „Didžiojo šeimos gynimo maršo" pirmųjų metinių paminėjime dalyvavo ir režisierė, humoristė Hana Stanislava Šumilaitė. Gerai pažįstama iš TV projektų „Bentski šou", „Kaimynai", „Vasaros naktis". Ponios Hanos balsas skambėjo ir radijo stotyse, įvairiuose renginiuose. Nepailstanti kaunietė iš Klaipėdos valstybinės konservatorijos pirmosios liaudies režisierių laidos iki šiol liko ištikima Kaunui ir Kauno rajonui. Gyvena saulėtosios Vilijampolės rajone. Moko teatro subtilybių vaikus ir suaugusiuosius. Organizuoja mėgėjiškų teatrų konkursus. Veda įvairius renginius. Ir visada džiugi. Visada šypsosi, kvatoja, tarsi visiškai nejaustų gyvenimo naštos.

- Na, ir kokie ponios Hanos įspūdžiai iš Jadagonių?

- Įspūdis puikus, - atsakė H.S.Šumilaitė, - labai gera atmosfera. Labai geri, dėmesingi žmonės, tokie kaip kažkada, kaip aš juokauju. Jokios agresijos, visi buvo su šypsenomis.

- O man teko socialiniuose tinkluose skaityti, kad į Jadagonis susirinko atsilikėliai, kaimiečiai. Kritikams neįtiko netgi dalyvių švarkų sagos. Esą per daug jų užsegta!

- Nežinau, ką reiškia kaimietis ar ne kaimietis. Mano akimis, ten buvo daug šviesių žmonių, kokius aš myliu ir didžiuojuosi, kad pažįstu. Aš žiūriu į žmonių veidus, į akis. Buvo daug pažįstamų. Iš Palangos atvažiavo mano draugai - buvęs prodiuseris ir muzikantė. Lyg ir abejojau, ar jie su mumis, bet pasirodė, jog taip, jie su mumis!

- Vienalytei partnerystei nepritaria daugiau kaip pusė šalies gyventojų, tačiau brukama nuomonė, kad tokių „atsilikėlių" yra mažuma. Iš kur toks visuomenės mažumo agresyvumas, „Pride" poreikis?

- Žinote, pasakysiu dabar negražiai. Visos prostitutės labai nemėgsta nekaltų, švarių mergelių. Jei esi nešvarus, susipurvinęs, nepatinka, kai žmonės yra teisingoje pusėje. Kažkur viduje jie patys žino, kad nesielgia teisingai. Tai yra jų problema, jų reikalas.

Turiu pažįstamų gėjų, bet jie nevaikšto nuogais užpakaliais po Vilniaus „brodą". Jie nėra agresyvūs, o šitie, kurie žygiuoja „Pride" eitynėse, yra agresyvūs.

Žinote, lenkai turi tokį posakį - jei nežinai, apie ką eina kalba, tai kalba eina apie pinigus.

- O gal mes pasenome? Neseniai žiūrėjau humoristo Olego Šurajevo pasirodymą. Vos ne kas ketvirtas žodis - rusiškas ar angliškas keiksmažodis. O kas nuostabiausia - žiūrovams juoką sukeldavo būtent keiksmažodžiai! Negi taip iškreiptai suprantamas humoras?

- Žinote, man kartais socialiniuose tinkluose „užmeta" - pasenai, niekam esi nereikalinga, todėl pamokslauji. Labai nenorėčiau, kad kritika sietųsi su tuo, kad esu vyresnė, bet man geras humoras visada siejasi su intelektu.

Niekada „nekaifavau" nuo lietuviško humoro. Nedaug turime tokių kaip Jurgis Gimberis, Juozas Erlickas, Rolandas Kazlas. Tai aukščiausia lyga. Bet kalbant apskritai - lietuviams geras humoro jausmas neduotas. Mūsų poezija nuostabi, literatūra, teatras, o humoras galbūt tikrai nėra lietuvių arkliukas.

O kai intelekto nėra nei pėdsako, tai nežinau, iš ko galima juoktis.

- O kam dėti pastangas? Jei niekas nesijuokia, galima už kadro paleisti foninį, iš anksto įrašytą kvatojimąsi.

- Tai atėjo iš amerikonų. Jie nežino, kada juokinga ir reikia juoktis, todėl reikia jiems pasakyti. Mane visas šis juokas už kadro visada juokindavo. Laikai keičiasi...

Einu šiandien į Kauno valstybinį muzikinį teatrą klausytis „Roko operos 1972", skirtos Romui Kalantai atminti. Einu su didele baime. Taip laukiau meninio filmo apie Emiliją iš Laisvės alėjos, bet tas filmas mane labai nuvylė. Irgi ėjau su didele baime. Galvojau, kad tai bus himnas mūsų kartai, mūsų hipiavusiam jaunimui. Guodžiu save, kad geriau blogas netalentingo režisieriaus filmas apie Žalgirio mūšį nei visai jokio filmo. Kažkodėl nelabai talentingi režisieriai imasi tokių temų, kurias mano, kad gali įgyvendinti.

Galima kūrėjus suprasti. Žmonės jaučia istorinę konjunktūrą ir progą įsisavinti pinigus. Anais laikais juk kūrė filmus apie Lenino jaunystę. Nebūtinai talentingus, bet „aktualius". Tačiau stebiuosi, kodėl kūrėjai nesikonsultuoja su žmonėmis, atsimenančiais tuos laikus.

Kartą pasakojau, kaip man vaikystėje siūlė valgyti ikrus. Sako - valgyk, pilna statinė ikrų parduotuvėje pridėta, o aš sakau - man neskanu, nevalgysiu. Kai apie tai papasakojau, mane užsipuolė - ką ji čia nesąmones šneka, žmonės iš bado gatvėse mirdavo, o ji kalba apie ikrus. Lietuvoje gyvenime niekas iš bado nemirdavo, nors karbonadų nebuvo. O ikrų vienu metu tikrai buvo užvežę į Lietuvą.

Žmonių smegenėlės praplautos. Buvo tais laikais ir pliusų, ir minusų. Tais laikais mes, hipuojantys, buvome blogi - o dabar ir vėl blogi! Tada KGB tardė už spektaklius, už „kalantines". Deja, ir dabar valdžiai neįtinkame.

Bet gal reikėtų didžiuotis, kad nesame prisitaikėliai? Neduok Dieve, tikrai nenoriu, kad ateitų rusai, bet vėl matytume, kaip kai kurių žmonių kailiukai keičiasi.

Mano gruziniukas Davidas, vadiname jį Dato, Kaune mokosi ir pas mane gyvena, sako man: „Mam, šnekėjau su savo draugais, niekas iš jų nesiruošia tėvynės ginti, jeigu karas kiltų." O aš jam sakau: „Tu esi gruzinas, aš - pusiau lenkė, dar turime draugą pusiau armėną, - mes ir eitume Lietuvos ginti!"

- Ponia Hana, esate ne kartą viešai pasakojusi apie savo santuoką, bet jums jos nepavyko išsaugoti. Tačiau vis vien tikite, jog visuomenės saugumui, gyvybingumui būtina vyro ir moters sąjunga?

- Vedybos yra tam tikra loterija, gal išloši, o gal ir ne. Bet tai nė kiek nekeičia mano požiūrio į santuoką, kaip į vyro ir moters santuoką. Turiu daug nuostabių draugų, tiesa, ne tiek daug jų gyvena laimingai susituokę, bet baltai pavydžiu tiems, kurie net ir po daug metų, praleistų santuokoje, vienas kitą gerbia, myli ir žiūri į vieną pusę.

Žinote, jeigu žmonija apskritai išliks, tai ir visi šitie paradai praeis. Tikiu teorija, kad dabar pasaulyje keičiasi vibracijos. Kada nors prisiminsime visus šiuos nukrypimus kaip blogą sapną. Aišku, jeigu žmonija išliks.

O jaunimas, piemeniukai - smalsūs, nori viską išbandyti. Tokie buvome ir mes. Mūsų jaunystės laikais narkotikų lyg ir nebuvo, bet kas norėjo - susirado. Ir mano draugų yra mirusių nuo to brudo. O dabar vos ne kiekviename naktibaryje gali gauti narkotikų. Ko gero, jei būčiau dabar jauna, būčiau pabandžiusi vien iš smalsumo. Ir ką gali žinoti, kokia būtų buvusi reakcija. Vienam gal reikia tik vieno karto, kad taptų narkomanu.

Va sako, kad būtina kriminalizuoti narkotikus, bet juk atidarysime Pandoros skrynią. Sako - o kodėl Olandija, kodėl švedai „nepersinarkašina". Bet jie - ne mes. Jie - olandai, švedai, o mes - lietuviai. Kur garantija, kad mes „neprisinarkašinsime"? Juk prisirenkame iš Vakarų visokiausio brudo.

Pažįstu vieną pramogų pasaulio žmogų. Lyg ir buvo ne durnas bičas, nors jaunesnis už mane, bet susišnekėdavome, o dabar... Pasiūlė, kad Aleksandro Puškino gimnazija būtų pavadinta Stepano Banderos (1909-1959) vardu. Mano giminės Lenkijoje iki šiol atsimena „banderovcus", kurie ir žydus, ir lenkus naikino, buvo žiauresni už esesininkus. Kaip galima tą siūlyti?

Bet, kaip juokauju, jei ištvėrėme tarybinę valdžią, tai ištversime ir laisvę.

- Ne tik ištveriate, bet ir kūrybinių darbų jums netrūksta!

- Pastaruoju metu dirbu Kauno rajone, žaliojoje gamtos mokykloje, toks ir jos pavadinimas, čia vaikai žiemą laksto basi, labai užsigrūdinę. Jaučiu jiems didžiulę pagarbą, nes pati nesu tokia užsigrūdinusi. Tai ypatingi vaikai. Dirbu su apie 15 vaikų. Dirbu su jais neseniai, tik porą mėnesių.

O daugiausia dirbu su suaugusiais. Jie ir iš Kauno atvažiuoja, bet negaliu visų norinčių priimti.

Man dabartiniai laikai primena tuos laikus, kai 1979-1998 m. dirbau „Inkaro" kultūros namų režisiere. Ir būsimi signatarai Rolandas Paulauskas, Audrius Butkevičius su savo būsimomis žmonomis buvo iš „Inkaro" trupės. Tada žmonės ieškojo dvasinės salos, kuri būtų sava, o dabar - vėl toks pats pojūtis. Tik du kartus baisesnis.

Olava STRIKULIENĖ, žurnalistė