Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal Pagrindinis » Kaimo naujienos » Ūkininkas

A.Svitojus: „Jeigu šeimos ūkių neliks, žemės ūkis išgyvens turbulenciją“

A.Svitojus: „Jeigu šeimos ūkių neliks, žemės ūkis išgyvens turbulencij

Su kokiais iššūkiais susiduria šeimos ūkiai šiandieną ir kokios priemonės būtinos jiems stiprinti, kalbame su naujai išrinktu Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininku Arūnu Svitojumi.

Kokius pagrindinius tikslus keliate sau, kaip naujam LŠŪS pirmininkui?

Turiu daug patirties bendraujant su žmonėmis, esu dirbęs tiek mokslinį, tiek biurokratinį darbą. Esu dirbęs ir tuometėje Žemės ir miškų ūkio ministerijoje valstybės sekretoriumi. Man tekdavo Vyriausybei pristatyti šios ministerijos parengtus projektus, dokumentus, kitas medžiagas. Ministras buvo politinis atstovas Vyriausybėje, o valstybės sekretoriui tekdavo ūkiniai, konkretūs ekonominiai ministerijos klausimai.

Domėdamasis žemės ūkio reikalais esu aplankęs apie 80 pasaulio šalių, bendravęs su šimtais šeimos ūkių šeimininkų tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje ar Australijoje, Azijoje. Galiu pasakyti viena – net ir esant pandemijai ar nestabiliai geopolitinei padėčiai prie visų iššūkių geriausiai ir lanksčiausiai prisitaiko šeimos ūkiai. Tai parodė pastarieji metai. Šeimos ūkininkai lankstūs, darbštūs, išmoningi ir, svarbiausia, mylintys savo darbą. Visais laikais žemės nuosavybė Lietuvoje buvo šeimos nuosavybė, žmonės ją dirbo, saugojo ir gynė. Mano, kaip Žemės ūkio rūmų (ŽŪR), o dabar ir LŠŪS pirmininko, pagrindinis tikslas – atstovauti kaimo gyventojų ir ūkininkų interesams.

Koks yra Lietuvos šeimos ūkių portretas? Kokie tai ūkiai?

Šeimos ūkiai – tai tokie ūkiai, kuriuose dirba šeimos nariai, ir dažniausiai tokiuose ūkiuose nėra papildomai samdoma darbuotojų. Šiandieną Lietuvoje turime apie 100 tūkst. tokių šeimos ūkių. Sovietų okupacijos metu visi ūkiai buvo sujungti į 5 tūkst. kolūkių. Atkūrus Nepriklausomybę vėl atgavome žemes, pradėjome iš naujo plėtoti šeimos ūkius. Tačiau esu įsitikinęs, kad vidutinius ūkius ir toliau būtina stiprinti, remti. Smulkių ūkių, kur yra laikoma po vieną ar dvi karves, turime nemažai, tačiau tai daugiau ūkininkavimas kaip hobis. O štai laikant penkias piendaves galima perdirbti pieną, spausti sūrius ir sėkmingai konkuruoti rinkoje tiekiant nišinę produkciją. Šiandieną galima rinktis iš plačios žemės ūkio panoramos ir gaminti tokią produkciją, kokios tik širdis geidžia: auginti žoleles ir gaminti arbatą, auginti triušius, paukščius, kiaules, alpakas. Šeimos ūkiai patys susikuria darbo vietas, didėja užimtumas kaime. Vis kalbame apie regionų gaivinimą, tačiau juos kelti ant kojų reikia ne žodžiais, o darbais.

Viename interviu esate sakęs: „Jeigu žemės ūkio, kaimo vystymo politika išliks tokia pati, po 5 metų skaičiai bus baisesni – prarasime dar 30 proc. ūkių. Dabar ES paramos pinigai yra skiriami ne tam, kad kaimas būtų gyvas, o tam, kad jo neliktų. Kuo daugiau pinigų duoda, tuo mažiau kaimo lieka.“ Ar ir šiandieną agropolitika išlieka tokia pati? Gal yra pozityvių poslinkių siekiant įpūsti gyvybės kaime?

Ilgą laiką girdėjome tuos pačius žodžius, kad reikia stiprinti šeimos ūkius. Tačiau šie lozungai žemės ūkio taisyklėse, paramos schemose visai neatsispindėdavo. Buvo sukurtas savotiškas slenkstis, kurio šeimos ūkiai nepajėgdavo perlipti. Pas mus, priešingai nei kitose ES šalyse, iki šiol nėra taikomos lubos tiesioginėms išmokoms. Galiu paminėti Airijos pavyzdį, nes tai Lietuvai labai artima šalis ir pagal dirbamos žemės plotus, ir pagal gyventojų skaičių.

Airių šeimos ūkiams buvo sudarytos palankios sąlygos modernizuoti ūkius, įsirengti melžimo robotus, aikšteles ar kitaip pasigerinti ūkininkavimo sąlygas. Paprastai sakant, buvo suteikta galimybė įsigyti įrankius, kad žemdirbystė būtų patraukli, žmonės liktų kaime. Airijoje lankiausi prieš 16 metų. Tada užsirašiau, kokia pas juos padėtis, kiek ten yra ūkių. Šią šalį aplankiau ir pernai. Per visą šį laiką išnyko maždaug 1 tūkst. šeimos ūkių ir šiandieną jų airiai turi apie 124 tūkst. Deja, mes netekome kur kas daugiau ūkininkų.

A.Svitojus: „Esu tikras, kad tik stiprus šeimos ūkis gali išgyventi visas negandas. Jeigu šeimos ūkių Lietuvoje dar sumažės, žemės ūkis mūsų šalyje neturi jokios perspektyvos. Per šią energetinę krizę pamatėme, kad šeimos ūkiai toliau dirba, jie yra mūsų stabilumo garantas.“

Vis dėlto, manau, kad pozityvių poslinkių yra. Žemės ūkio ministerija daugiau lėšų kreipia į gyvulininkystę, daugiau planuoja remti vidutinius ūkius. Žinoma, reikalingos kaimo plėtros programos. Mūsų valstybės vizija – išlaikyti gyvybingus, dirbančius ir atsparius, tvarius regionus. Visa tai įgyvendinti be finansavimo neįmanoma. Dėmesio ši tema sulaukia vis daugiau, tačiau trūksta plano, kaip konkrečiai bus siekiama šio tikslo.

Kiek vietos šeimos ūkiui yra Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane? Kaip jį vertinate?

Pirminiame strateginiame plane šeimos ūkiams buvo nemažai dėmesio ir tai teikė vilties. Tačiau galiausiai įsigilinus į parengtas taisykles pastebėjome, kad skambios deklaracijos apie šeimos ūkius eina sau, o parengtos taisyklės – sau. Deklaruojama, kad remiame šeimos ūkius, tačiau nesugebame įvesti tiesioginių išmokų lubų. Iš pradžių buvo žadėta, kad išmokos bus ribojamos nuo 60 tūkst. eurų, tačiau vėliau plane atsirado 100 tūkst. eurų riba. Akivaizdu, kad strateginį planą stipriai pakoregavo stambaus kapitalo lobistai. Bet kuris stambus kapitalas per susietus asmenis valdo apie 20–30 tūkst. ha žemės. Tačiau niekas per daug nesidomi, ką vėliau šie žmonės darys su šia žeme ir kam jie ją perleis. Tai, sakyčiau, yra netgi nacionalinio saugumo klausimas.

Jūsų pirmtakas Vidas Juodsnukis vis kartodavo, kad šeimos ūkiams nebuvo sukurtas informacinis tinklas, kuris padėtų lengviau suprasti, kokia parama jie galėtų naudotis. Kaip spręsti šią problemą? Ar tai apskritai yra problema?

Kaimui reikalinga vieninga konsultavimo sistema. Turėjome atskiras grupes, viešąsias įstaigas, tačiau 100 tūkst. ūkių negavo informacijos apie visas galimybes pasinaudoti parama. Taip pat artėja naujas Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano laikotarpis. Iki kiekvieno ūkio durų turi atkeliauti informacija apie naujus reikalavimus. Tačiau iki šiol tokios informacinės sistemos neturime. Belieka pasidžiaugti, kad ūkininkai pasitikti LŠŪS, ŽŪR, kaip žemdirbius vienijančia organizacija. Reikia nepamiršti, kad ne valdžios funkcija yra šviesti visuomenę. Jos darbas yra sukurti mums tinkamas taisykles ir atstovauti mūsų interesams ES, o savivalda turi rūpintis, kad apie naujas taisykles, programas sužinotų žemdirbiai.

Neretai pasigirsta kritika, kad smulkūs ar net vidutiniai šeimos ūkiai esą gautą paramą „pravalgo“, o ne investuoja į modernizaciją. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos?

Stambūs ūkiai nenori, kad šalia jų vystytųsi ir mažesni, bet stiprūs ūkiai. Vis dar išlieka noras, kad Lietuvoje veiktų 5 tūkst. „kolūkių“ ir žemės būtų sutelktos keliuose dideliuose konglomeratuose. Netiesa, kad mažesni ūkiai pinigus „pravalgo“. Jie dirba ir nesiskundžia, nešaukia, kad jiems reikia pinigų, kaip tai daro stambieji. Be to, šeimos ūkiai į šalies biudžetą per mokesčius suneša daug pinigų. Šios sumos didesnės nei didžiųjų bendrovių. Taip pat šeimos ūkių kuriama pridėtinė vertė didesnė, jie dažnu atveju vysto ir trumpąsias maisto tiekimo grandines, jos yra atsparesnės įvairioms krizėms. Šeimos ūkiai susidūrę su sunkumais nešaukia, kad sunku pragyventi, jie toliau sąžiningai ir kantriai dirba.

Aštri problema kaime – prastėjanti demografinė tendencija. Kiek daugiau nei trečdalis visų ūkininkų yra pensininkai. Kokiomis priemonėmis galima į kaimą pritraukti jaunimą? Kaip jiems išlikti konkurencingais, kai didžiulę įtaką jų verslui daro stambūs ūkininkai?

Reikia atsigręžti į mūsų žemės ūkio istoriją. Kai žemės ūkio ministre buvo Kazimira Danutė Prunskienė, viena gera programa buvo įgyvendinta ne iki galo. Priminsiu, kad buvo mokama kompensacija už ankstyvą pensinio amžiaus ūkininkų pasitraukimą iš gamybos, tačiau jaunesnei kartai nebuvo numatytas joks finansavimo modelis.

Vien per šią programą Lietuvoje išnyko 20 tūkst. ūkių. O štai Lenkijoje už ankstyvą pasitraukimą iš žemės ūkio pensininkams buvo mokama solidi kompensacija su sąlyga, kad ūkis bus perleidžiamas jaunesniajai kartai. O jaunieji ūkininkai gaudavo paramą įsikūrimui ir modernizavimui.

žemės ūkis Lietuvoje, žemės ūkio ateitis, šeimos ūkiai Lietuvoje

Manau, kad ir šiandieną garbaus amžiaus ūkininkams už ankstyvesnį pasitraukimą turėtų būti kompensuojama tuo atveju, jeigu jie ūkį perleidžia į jaunosios kartos rankas. Tai būtų savotiška kartų kaita ir nei vieni, nei kiti nebūtų nuskriausti. Vyresniems būtų atsidėkota už įdėtą darbą, o jauniesiems ūkininkams būtų pagrindas pradėti veiklą ne nuo nulio.

Taip pat manau, kad dideliems ūkiams (nuo 300 ha) turėtų didėti mokesčiai už žemę. Tai irgi padėtų mažiems ir jauniems ūkiams lengviau kvėpuoti.

Kiek reikšminga yra šeimos ūkių kooperacija? Kaip pasiekti, kad šeimos ūkiai aktyviau suremtų pečius?

Iš vienos pusės, Lietuvoje kooperacija yra skatinama, tačiau ši kooperacijos tvarka susideda iš daugybės saugiklių, kurie dažnai užkerta kelią šeimos ūkiams vienytis. Deja, bet reikia pripažinti ir dar kartą priminti, kad būtina keisti kooperacijos įstatymą. Toks įstatymas, koks yra dabar, jokio proveržio mums nežada.

Kokios būtų Jūsų prognozės mūsų šeimos ūkiams? Ko labiausiai trūksta, kad ši svarbi žemės ūkio grandis būtų labiau stiprinama?

Esu tikras, kad tik stiprus šeimos ūkis gali išgyventi visas negandas. Jeigu šeimos ūkių Lietuvoje dar sumažės, žemės ūkis mūsų šalyje neturi jokios perspektyvos. Per šią energetinę krizę pamatėme, kad šeimos ūkiai toliau dirba, jie yra mūsų stabilumo garantas. Jeigu jų neliks, žemės ūkis išgyvens tikrą turbulenciją. Reikia suprasti, kad šie žmonės patys susikuria darbo vietas, jiems nereikia samdyti papildomų darbuotojų. Tereikia, kad šeimos ūkiams būtų sudarytos palankios sąlygos modernizuoti ūkius, vystyti pažangias technologijas. Apskaičiuota, kad Lietuvoje technologiškai vienas žmogus gali prižiūrėti 15 karvių, ES – 50, JAV – 100. Jeigu šeimos ūkyje dirba trys žmonės, šį skaičių galima patrigubinti. Tačiau tam reikalingos pažangios technologijos, kurios turi ateiti į šeimų ūkius. Sieksiu, kad tokiomis priemonėmis pasinaudotų kuo daugiau ūkininkų ir apie galimybes modernizuoti ūkius sužinotų kuo didesnis ratas žemdirbių.

Monika Kazlauskaitė

Tekstas perpublikuojamas iš: Šaltinis

Naujausias Pasaulio naujienas kitaip... skaitykite Paranormal Telegram kanale. Jei manai, kad mano darbas yra naudingas, pasidalink, prenumeruok, padėkok ar paremk...

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar
TAIP PAT SKAITYKITE:
16.05.2020 laikas 20:09 Kvapioji Kalizija (Callisia fragrans)

Kvapioji kalizija priklauso komelininių (lot. Commelinaceae) augalų šeimai, kuri skirstoma j du pošeimius. Šiuos sudaro 40 genčių ir apie 650 rūšių, tarp jų - nemažai dekoratyvinių ir vaistinių augalų.

Skaityti daugiau

07.03.2021 laikas 13:32 Vaistiniai augalai renkami pavasarį - Ankstyvieji šalpusniai (Tussilago farfara)
Po balkšvai pilkšvos monotoniškos žiemos žmogaus žvilgsnis godžiai gaudo visus artėjančio pavasario požymius. Dažniausiai džiaugiamės pamatę verbų ir gluosnių žirginėlius. Taip dažniausiai nutinka tada, kai dar ne visas sniegas būna nutirpęs - kovo mėnesį....

Skaityti daugiau

14.01.2022 laikas 09:28 Sėja prasideda nuo planavimo
Daržininkai turi darbo ištisus metus. Net viduržiemį, kai laukai, šiltnamiai ilsisi po praėjusio meto derliaus, patyrę daržininkai ruošia pavasarinės sėjos strategiją, kuria planą, kur, ką ir kiek sės, sodins, pildo sėklų kolekciją, pradeda ruoštis daiginimui, kaupia natūralias trąšas....

Skaityti daugiau

19.11.2020 laikas 23:34 Bruknės Naudojimas Liaudies Medicinoje
Bruknė - žemaūgis visžalis erikinių šeimos krūmokšnis su šliaužiančiais plonais šakniastiebiais, stačiais stiebeliais. Lapeliai kiaušiniški, pliki, odiniai, lygūs. Vaisiai raudoni, sultingi, apvalūs, rūgščiai saldūs su aitroku prieskoniu. Sunoksta rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje....

Skaityti daugiau

27.10.2019 laikas 20:29 Migdolų riešutų aliejus

Migdolų aliejuje daugiausiai randama mononesočiųjų riebalų rūgščių Omega-9, šiek tiek polinesočiųjų Omega-6, reikalingų , vitamino E, galinčio padėti atitolinti senėjimo procesus, gerinančio odos išvaizdą ir spalvą, užkertančio kelią smulkių raukšlelių susidarymui.

...

Skaityti daugiau