Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » » 2019 » Balandžio » 4

Regėjimai komos būsenoje

koma, regėjimas, pasakojimas, nutikimas, istorija, šviesa, mirtis, ana

Niekada netikėjau tuo, kad pomirtinis gyvenimas egzistuoja. Maniau, kad tai tik pasakojimai kuriais bandoma įbauginti kitus. Vaiduokliai, dvasios, šėtonas, tunelis į šviesą – tai man skambėjo per daug mistiškai ir visa tai atrodė tik lakios žmonių fantazijos vaisius iki to momento kuomet pačiam teko visu tuo įsitikinti.

2011 metų sausio pirmąją su draugais jau buvome atšventę naujųjų metų pradžią pas vieną iš draugų sodyboje. Apie 17 valandą važiavome link namų. Kelias driekėsi vingiuotais miško takeliais ir ne gana to jis dar buvo šiek tiek apledėjęs. Mūsų automobilį staiga sumėtė ir jis ėmė slysti. Kaip įvyko avarija aš jau nebepamenu, tik iš vėlesnių pasakojimų sužinojau, kad mašina nuslydo į griovį, kelis kartus vertėsi ir atsitrenkė į medžius. Po šios avarijos, aš susitrenkiau gana stipriai galvą dėl ko prabuvau 5 dienas komoje. Taip pat lūžo dešinės rankos petys, koja, bei 3 šonkauliai. Plyšo plautis.

koma, regėjimas, pasakojimas, nutikimas, istorija, šviesa, mirtis, ana

Dauguma pasakoja, kad artimoje mirčiai būsenoje pamato save iš viršaus, tačiau man taip nenutiko. Aš nieko panašaus nemačiau. Nemačiau jokios avarijos vietos ar savo draugų. Prieš akis tebuvo šviesa. Visur kur bepasisukčiau buvo akinama šviesa. Tačiau tai manęs netrigdė. Nejaučiau jokių neigiamų jausmų, jokio skausmo, nejaučiau nieko. Rodėsi buvo taip gera ir ramu. Jaučiausi labai lengvas, nei kiek nepavargęs, pilnas energijos.

Greitai ta šviesa ėmė blankti ir prieš akis pasirodė mane supančios aplinkos peizažai. Tai buvo nuostabu. Aš nežinau kur tada buvau, bet spėju, kad dauguma mūsų tai pavadintų dangumi ar rojumi. Visa aplinka buvo labai šviesi. Labai daug baltos šviesos. Spalvos atrodė kitokios nei Žemėje. Jos buvo daug ryškesnės, daug gražesnės. Pamenu pažiūrėjau į žolę, ji buvo nuostabi. Maži žolės lapeliai kyšantys iš žemės atrodė stulbinančiai. Ji atrodė be galo švelni, nors imk ir miegok ant jos. Viskas atrodė tobula ir nebuvo nieko nereikalingo. Gėlės kurių žiedai buvo nepakartojami man atrodė pasakiškai. Aš nepažįstu daug gėlių rūšių, bet tikrai mačiau rožes, kurios buvo nepakartojamos. Tokių Žemėje niekada nebuvau matęs.

Aš visiškai nebuvau išsigandęs ir nesijaučiau kažkaip blogai. Nebuvo šoko, kad aš miręs, nebuvo net tokios minties. Viduje buvau visiškai ramus ir pasitenkinęs. Jaučiausi nuostabiai. Taip pastovėjęs ir pasigrožėjęs mane supančia gamta aš supratau, kad priešais mane yra durys, tačiau galiu prisiekti, kad prieš tai jų ten tikrai nebuvo ir aš jų nemačiau. Jos tiesiog kažkokiu būdu atsirado priešais mane, bet tai manęs nenustebino. Aš nejaučiau tokių jausmų kaip baimė, išgąstis. Kai pamačiau duris, supratau, kad turiu įeiti pro jas ir visiškai dėl to nenustebau. Rodosi, kad kažkas manyje žinojo kaip visa tai veikia.

Atidariau duris ir įžengiau į kažkokią tai patalpą kurioje buvo koridorius vedantis į didesnę salę. Nužingsniavau į priekį kol atsidūriau jame. Salė buvo didžiulė. Su milžiniškomis kolonomis ir raižiniais. Viduryje salės stovėjo didžiulis medinis stalas prie kurio sėdėjo keturi vyrai apsigobę kažkokiomis baltomis skraistėmis. Kažkokiu būdu supratau, kad čia bus sprendžiama ar man bus leista pasilikti.

Vienas tų vyrų atsivertė didžiulę storą knygą ir paklausė mano vardo. Aš te atsakiau Andrius ir nė nespėjus pasakyti pavardės jis tarė: – tu atvykai per anksti. Tau dar ne laikas. Turi dvi išeitis grįžti atgal ir atgyventi tai kas tau skirta, ar savo noru pasilikti čia.

Grįžti į Žemę aš visai nenorėjau, jaučiausi be galo nuostabiai ten kur buvau dabar, tačiau mano galvoje staiga ėmė suktis vaizdiniai apie mamą, kuri verkia prie mano kapo, apie artimuosius kurie mane apraudą. Supratau, kad teisingas sprendimas yra grįžti atgal. Ko gero ten viršuje nė neįmanoma priimti neteisingų sprendimų, nes, kad ir kaip norėjau pasilikti, aš žinojau, kad turiu grįžti atgal. Ir kai tai pasakiau tiems vyrams šviesa ėmė tolti nuo manęs kol atsidūriau visiškoje tamsoje.

Prabudęs iš komos jaučiau didžiulį skausmą. Skaudėjo visą kūną. Negalėjau nė pajudėti. Supratau, kad aš jau Žemėje. Tuo metu dar nežinojau, kad 5 dienas išbuvau be sąmonės. Prie manęs budėjo mano brolis ir aš jam norėjau papasakoti ką mačiau, tačiau neįstengiau ištarti nė žodžio, nes dėl plaučio plyšimo į plaučius buvo įkišta šlangutė kuri padėjo man kvėpuoti įleisdama oro.

Gulėdamas reanimacijos palatoje daug kartų mąsčiau apie tai kas man nutiko, ir kuo daugiau apie tai galvodavau tuo labiau įsitikindavau, kad tai nesuvokiama ir nesuprantama, tad atsisakiau savo minčių papasakoti apie tai savo šeimai, kad nepalaikytų manęs bepročiu.

Atsiuntė Andrius.

Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar