Nekvieskit dvasių…

Vieną kartą sėdėjome su draugais parke ant suoliuku prie smėlio dėžės (draugų buvo maždaug 10) ir prikolinom iš tokios vienos mergaitės. Ji ėjo į 4 kl., buvo tyli tokia. Ji sėdėjo ir nejudėjo. Tad mes su draugais pradėjom kalbėti apie dvasias ir t.t. Tada ne iš šio ne iš to ji pasakė, kad moka išsikviesti dvasias. Mes nustebę, kad (ketvirtokė!!!) ir moka išsikviesti dvasias, pasiūlėm, kad mums jas iškviestų.

Ji ten kažką piešė, pasiėmė adatą ir kartojo: ,,dvasia ateik“, tada pakilo vėjas (mes kvietėmės dvasias apleistame name kažkur 00:15 val vakare) ir pasidarė šalta. Aš norėjau papokštauti, tad nusilupau šašą ir pradėjo bėgti kraujas. Draugams pasakiau, kad man kažkas spaudžia koją. Keli draugai (bailiai) išsilakstė. Musu beliko 6. Tada ta mergaite pasakė, kad kviesis demoną. Tada ir prasidėjo…

Mergaitė paklausė: ,,Ar tu čia?“ tada adata pradėjo vedžioti ,,Taip“. Tada mergaitė paklausė: ,,Kaip tu mirei?“ dvasia pasakė: ,,Vienas iš jūsų mirs“. Ta mergaitė išsigando ir užpūtė žvakę (nors taip nereikėjo daryti), mes sudeginom lapą, žvakę ir adatą išmetėm. Tada visi išsiskirstėm. Naktį miegojau gerai.

Kitą dieną mes ėjom į mokyklą, bet tos mergaitės nebuvo. Tad po pamoku nuėjom pas tą mergaitę į namus. Pasibeldėm. Jos tėvai atidarė duris apsiašaroję. Ir pasakė: „Ką tik įėjom į jos kambarį nes ji suklykė“ ir mus įsileido į namus. Leido įeiti į kambarį. Ji sėdėjo kraujo klane persmeigta su peiliu į širdį. Jos veidas buvo perkreiptas iš skausmo. Męs pasijutome kalti, bet jos tėvams nesakėme nes bijojome.

Išsigandę išėjome. Ir iš karto išsiskirstėme. Naktį miegojau labai blogai. Kažkas vaikščiojo po kambarį ir kvėpavo taip sunkiai man į veidą. Taip dar keletą dienų vos ne vos pratempiau ir pasakiau tėvams. Aišku jie supyko, bet pašventinom namus ir kitą naktį tik sudužo veidrodis ir daugiau nebesivaideno. TAD NEŽAISKIT SU DVASIOM NES GALIT JŲ IR NEBE IŠVARYTI.

O jeigu, jūs turite savo pasakojimą ar istorija pasidalinkite su kitais... parašykite.