Šviečiantis siluetas

Sveiki. Noriu papasakoti apie vieną nutikimą, kuris, paskaičius kitų bandžiusių kviesti dvasias pasakojimus, baigėsi itin laimingai, nes nei vieno iš mano draugų vaiduokliškas šleifas nepersekiojo ir mano namai, kurių kieme viską atlikinėdavome, išliko ramūs.

Tai vyko pakankamai senei, gal prieš 10 metų, vieną vėlų vasaros vakarą. Tai buvo eilinis mūsų mėginimas bendrauti su dvasiomis. Sunku pasakyti, ar ankstesni bandymai pavyko… Norėdavom tikėti, kad adata ties kuria nors raide sustingdavo, bet greičiausiai daugiau įtakos turėjo didelis noras. Tai gi vieną vakarą, su draugiais, viename iš mano vyresniosios sesers žurnalų radome straipsnį, kaip kaip susisiekti su dvasiomis.

Jei neklystu, reikėjo ant lapo nubrėžti apskritimą, jį sužymėti raidėmis ir skaičiais ir t.t…   ir ant to apskritimo padėti lėkštelę, su pažymėta rodykle (dar pamenu, kaip entuziastingai ant mamos arbatinės lėkštelės su tušinuku piešiau rodyklėlę). Visos ceremonijos, ką kiek kartų kartojom jau nebe pamenu, bet pirmieji keli bandymai su kuo nors susisiekti buvo nesėkmingi (pirmuoju bandymu bandėme susisiekti su Hitleriu.

Pirmąjį bandymą nuleidę juokais tęsėme toliau… Tiksliai nepamenu, bet antrasis ar trečiasis bandymas šiek tiek mus sujaudino… Pačiame kvietimo ir rankų laikymo virš lėkštelės rituale dalyvavome gal penkiese ar keturiese ir dar keli vyresni draugai sėdėjo ir viską stebėjo iš šono. Tačiau pirmieji kontakto ženklai pasireiškė sėdintiems šalia. Pradėjus antrąjį ar trečiąjį kvietimą, vienam iš gretą sėdinčių draugų atsisegė ir ant žemės nuo riešo nukrito laikrodis. Iš pradžių tai buvo pasirinkimo reikalas, tikėti „kontaktu“ ar ne… (vis tikriausiai ne vienam yra atsisegusi silpna laikrodžio rankenėlė).  Nuleidę garą ir baigę spekuliuoti, kas ir kodėl čia nutiko vėl bandėme. Ir tada, kaip sakant „shit got serious“.

Beveik iškart pradėjus kviesti dvasią, šį karta jau kitam draugui, nuo rankos nutrūko grandinėlė (dabar jau nutrūko, nes tai buvo jo merginos dovanota grandinėlė, kuri vietoje užsegimo buvo užlydyta, kad tos grandinėlės jis nepamestų). Tada sunerimę ir gavę šiek tiek adrenalino (vis gi po šitiek žaidimo sulaukėme kažkokio atsako) tęsėme toliau. Tada vėl pradėjome kvietimo procedūra, iškėlėme rankas virš  lėkštutės ir tada pamačiau tai aš… Kaip ir iki šiol vadinu, scena iš fantastinio siaubo filmo, kai lėkštutė sukasi savaime.

Išpūčiau akis ir išsižiojau. Ji sustojo ties raide K ir daugiau nebejudėjo (gal dėl to, kad pradėjau visiem spygauti, jog lėkštelė pasisuko) Ir tada visi atsisukome į draugą, kuriam nuo rankos nutrūko grandinėlė. Jis sėdėjo pasilenkęs ir susiėmęs už galvos. Iš skausmo kalbėjo per sukastus dantis. Palaukėme keletą minučių, kol jo galvos skausmas aprimo. Tada „pagavę rimtą kablį“ bandėme dar kartą. Bet šį, paskutinį bandymą, nutraukė draugo riksmas ir prašymas sustoti, nes galvos skausmas, kaip jis sakė, buvo nebe pakeliamas.

Bet tai dar nebuvo mus labiausiai išgąsdinęs dalykas. Mes sėdėjome mano kiemo pakraštyje, pažvelgus per tvorą puikiai matėsi visa gatvelė, kurioje aš gyvenau. Ir nepradėjus dar vieno kvietimo seanso tas draugas tiesiog pakilo iš savo vietos ir įsmeigė žvilgsnį į gatvę. Visi nuščiuvome. Jis su šiek tiek panikos pagautu veidu mūsų ištisai klausinėjo: „ar jūs tai matote, ten gatvės gale?“ Kad ir kaip stengėmės, bet aklinoje tamsoje nieko nematėme. O jis mūsų vis klausinėjo. Tada jis lyg lyg susirietė, susiėmė už galvos, bet tą pačią akimirką šoko per tvorą ir pasileido bėgti gatve, link tos pusės, kur jis kažką matė… Po keleto minučių grįžo.

Kaip jis pats pasakojo, gatvės gale stovėjo šviečiantis siluetas ir kai pasileido link jo bėgti, kuo labiau artėjo link silueto, tuo silpo galvos skausmas. Kai jis pribėgo prie to silueto jis išnyko ir galvos skausmas nustojo. Tas vakaras buvo paskutinis kartas, kai kažką tokio bandėme. Nežinau ar pasielgėme teisingai, bet visą atributiką sudeginome, lėkštelę sudaužėme ir ją taip pat apdeginome. Bet svarbiausia, kad viskas baigėsi laimingai ir nei vienas iš mūsų nepajutome jokių pasekmių.

Atsiuntė: Vytautas