Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » » 2019 » Gegužės » 7

Iš anapus sveikinasi ar įspėja…

Iš anapus sveikinasi ar įspėja…

Tai  nutiko prieš 35 metus, kai buvau jaunute, padykusi vienuolikos metu mergaičiukė. Netikėta žinia pasibeldė į mūsų namo duris. Mirė mamytės tėvelis, Amžiną Atilsį mano senelis.

Senelio labai gerai negaliu prisiminti, kadangi mes gyvenome daugiau nei dešimt kilometrų nuo Kauno. Kaip šiandien aš jį prisimenu, aukšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo, dosnus ir mylintis anūkus.

Atėjo diena, kai vyko atsisveikinimo ceremonija, pamenu mane tiesiog paniškai apėmė juokas. Juokas tiesiog nežinia iš kur, ir kaip. Aš negalėjau to valdyti. Pamenu aplinkiniai žmonės labai žiūrėjo į mane ir piktais žvilgsniais mane lydėjo.

Praėjus keletai metų, su mama atvykome į tą namą, kur kadaise gyveno mano senelis. Dabar čia viskas pasikeitė, vėl auga gėlės, laksto po kiemą sūnelis, trinasi aplink langą katinėlis. Akimirka pagalvojau, kaip gerai būtų, kad būtų senelis gyvas, ir ji va tuoj pamatysiu. Bet tarpdurį sutinka mus teta Angele, dabar ji čia gyvena ir tvarko ūkį. Bet aš ne apie tai. Po šeimyninio pasibuvimo visi sugulėme miegoti. Man su mama atiteko kambarys antrajame aukšte.

Naktis. Visi jau sumigę, mane netikėtai prižadino keistas garsas sklindantis už kambario durų. Pamenu labai išsigandau, mano kūnas sustingo iš baimės, pažvelgiau į mamą, bet ji taip kietai miegojo. Baimė sustingdė mano balsą, negalėjau prarėkti. Girdžiu kaip girgžda durų stakta ir mediniais  laiptais – vedančiais prie mūsų kambario durų, kažkas lipa laiptais. Žingsniai sunkūs ir tvirti. Mintyse aš pamačiau, kaip vizija, taip, tai buvo mano senelis, jis lipo laiptais lėtai, nes jam sunku lipti, dėl jo didelio svorio,jis apsirengęs nelabai svariais drabužiais ir senais kareiviškais batais. Tuo momentu mano širdis daužėsi be galo greitai. Aš iš baimės užmigau.

Ryte pabudusi vis dar galėjau prisiminti tai ką girdėjau. Galvojau apie tai. Nuėjusi į vonią praustis ant dešinės rankos pamačiau mėlynes. Tarytum su manim sveikintasi, ant rankos buvo matyti mėlynos dėmės. Pamaniau, iš kur, kaip, juk niekur neužsigavau. Bandžiau nuplauti, šveisti, bet deja – nenusiplovė.

Tik grižus į savo  gimtuosius namus mėlynos dėmės tiesiog pradingo. Pamenu papasakojau  mamai apie tai, netikėtas atsakymas iš mamos lūpų buvo toks. Tai buvo  tavo senelis, kuris  atėjo pasisveikinti.

Įdomiausia tai, kad ir šiais mano jau nebejaunais metais, man atėjusi į svetimą vieta, rodos mintyse kažkas įspėja, išeik ar tiesiog – neik čia… Susimastau… gal tai angelas sargas.

Atsiuntė: Aušrytė

Čia galite rašyti savo nutikimą, istoriją, pamąstymus, sveikatos patarimą, receptą... Prisijunkite ir rašykite!
Niekas neišdrįso palikti komentaro.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomonėmis su kitais.
avatar