Mano susitikimai su dvasiomis

Papasakosiu kas apie savo susidūrimą su dvasiomis. Tada dar ir buvau vaikas ir su gera drauge kas dieną „žaisdavome“ kviesdavomės dvasias,  klausinėdavome įvairių dalykų, kaip mums seksis mokykloj ir panašiai. Ir turbūt dauguma atveju pačios judindavome tą adatą ir net nelabai tikėjome tuo ką darome.

Bet kuo puikiausiai atsimenu, kai kvietėmės dvasią prie miško,kuris buvo už mūsų namų. Eidama vakare apie 21 val namo pažiūrėjau į tą vietą kur mes kvietėmės dvasią ir pamačiau juodą šešėlį. Jis judėjo, tarsi bėgo link manęs, kelias sekundes į jį žiūrėjau, o paskui pati parbėgau namo.

Kita kartą sėdėjau prie lango, taip pat vakare, buvau viena kambaryje, kažką skaičiau ar rašiau, žodžiu mokiausi ir staiga į langą lyk kas atsitrenkė, pakėlusi akis  pamačiau lange baltą dėmę, panašią į veidą. Tada labai išsigandusi nuėjau pas tėvus į kambarį, net pamokų nebaigiau ruošti.

Dar pamenu buvo kad draugė tuo metu dar į namų telefoną paskambino,nes mobiliu nebuvo, paskambino verkdama ir sakė, kad bijo būti viena, nes pačios juda spintelės durys. Nuėjusi pas ją ir aš tuo įsitikinau ir tam nebuvo jokio paaiškinimo, nes langai buvo uždaryti, jokio skersvėjo nebuvo.

O kitas atsiminimas taip pat iš vaikystės ir tų pačių istorijų su dvasių kvietimusi, tai, kad su jom šnekėjausi, na jos man neatsakė, bet aiškiai parodė, kad dvasios egzistuoja. Tiesiog buvau viena namie ir vaikščiodama po rūsį kažką išgirdau, lyg moters balsą, aišku išsigandusi išėjau laukan ir mintimis pagalvojau „Dvasia, jei tu čia parodyk man tai, tegu sujuda rūsio durys“- durys po kiek laiko sujudėjo.Pamaniau, kad vejas, nieko tokio. Tada vėl prašiau mintyse „Jie Tu čia tegu suloja šuo“- jis aišku sulojo. Vėl bandžiau save nuraminti, kad tik sutapimas.Tada paprašiau, kad jei ji čia tai tegu ant medžio, mintyse, nes įsivaizdavau kurio, nutupia varna, ne koks kitas paukštis, o varna. Ir ji atskrido, beveik iškart kai pagalvojau ir kai pagalvojau, kad tegu nuskrenda – ji nuskrido.

Ir dar prisimenu, kai karta pas draugę prie namo kvietėmės tas dvasias viena nenorėjo išeiti, kai prašėme, vis atsisukdavo į žodį ne. Siūlą laikė draugė, ji išsigando, pradėjo verkti, kad bus blogai. Tą kartą prieš kviečiantis mums buvo užgesusi žvakė, ant lapo su akimi ir raidėmis vis lipdavo ir guldavosi jos katinas, lyg bandė sutrukdyti ta padaryti. Na, o kai vis gi katiną kelis kartus nuvijome, išsikvietėme tą dvasią.

Nežinau, ar tada mums tikrai kelis kartus buvo pavykę išsikviesti dvasias, bet visa tai ką parašiau tikrai buvo. Ir iki dabar save raminu, kad gal čia tik mūsų fantazija. Bet iš dalies ir tikiu tuo, nes net keliams metams po to praėjus išgirsdavau namuose bildėjimą, naktį girdėjau lyg kas pirštais belstų į stalą, grynai toks garsas.

Na o dar vienas keistas sapnas buvo, kai mano senelis labai sirgo, kankinosi, tiesiog buvo gaila žiūrėti. Jis nieko nebeatpažino, nekalbėjo jau net paskutinėmis dienomis, aš naktį jį sapnavau lyg tolo nuo manęs, mojavo ranka. Lyg atsisveikindamas. Po kelių dienų jis mirė, taip ir nebeatgavęs sveiko proto. Turbūt tas sapnas tik sutapimas, nes vis apie ji galvojau. Juk negalėjo jis dar gyvas būdamas tokiu būdu atsisveikinti su manimi?

Parašė: Lina