Tavo nutikimas. Jausmas

Iš toli pasigirsta šlykštus, monotoniškas girgždėjimas, visai toks pat kokį skleidžia senos, gal net antikvarinės, supamosios kėdės, kada jose supasi kas nors, kam tos kėdės tikrai nepritaikytos. Siaura patalpa su nepatogiai žemomis lubomis, atveriančios puikias galimybes akustikai, tačiau gaila, kad šia galimybe tesinaudoja tas bjaurus girgždėjimas.

Ką tik girgždėjimą papildė lėti, neužtikrintai žengiami žingsniai. Žingsnių savininkas įsitikina, kad esama patalpa tai koridorius, nors aplinkui tamsu, bet toliau galima įžvelgti blausią, blausią švieselę, kuri tai prisilpsta, tai vėl tampa vos pastebimai ryškesnė. Žingsnių savininkas po truputi juda šviesos link. Kad nesukluptu remiasi į sienas, kurios, tikėkimės, aplipusios tik pelėsiais, bet iš begalinio nenoro sužinoti, kas tai yra žmogus tiesiog besiramstydamas eina toliau.

Švieselė vis ryškėja. Pagaliau matomas šviesos šaltinis- lemputė, dėl kurios siūbavimo ir sklido tas nepakeliamai šlykštus garsas. Priėjus vos arčiau- šviesos atspindys, einant link atspindžio lemputė lyg specialiai pradeda nepakeliamai spiginti, tad žmogui teko prisidengti akis ir judėti į priekį, remianti į sieną, ant kurios esantis glytėsiai darėsi vis tirštesni. Užčiuopus koridoriaus pabaigą žmogus atsimerkė. Priešais jį styrojo veidrodis, nužvelgė senus ornamentinius rėmus ir sukaupęs visą turimą drąsą pažvelgė į atvaizdą. Lemputė pradėjo spiginti dar labiau, galvoje pasigirdo nepakeliamas spiegimas, lyg tūkstantis sirenų žviegtų tiesiai į ausį, bet šį kart žmogus sugebėjo pamatyti, kas buvo tame atvaizde- veidas. Bet veidas kokio jis dar niekada nėra matęs, veidas be jokių bruožų, lyg akys, nosis, lūpos- lyg viskas būtų uždažyta teptuku.

Žmogus pašoko iš lovos išpiltas šalto prakaito, nors pats degte degė. Nusimetęs pižamą jis atsisėdo į šalia stovinčią kėdę, kuri jau kurį laiką atlieka spintos vaidmenį. Prieš akis vis styro tas beformis veidas, kuris kaip ir priklauso žmogui. Šį sapną jis jau sapnavo ne pirmą kartą, nuo to karto, kai persikraustė, tai bus gal koks penktas kartas, kai jis taip pašoka iš lovos, bet nė karto nėra priėjęs prie to keisto veidrodžio. Tąnakt iš baimės ir susijaudinimo jis daugiau nebeužmigo.

Ryte jis nuėjo pas kažkokią įtartiną būrėją, na bet visi tokios profesijos žmonės, kažkiek įtartini, ir papasakojo savo sapnus. Taip pat jis jau papasakojo savo gyvenimo istorija. Papasakojo, kad jau labai ilgą laiką jis gyvena vienas, kad vis dar negali atsikvošėti po serijos netekčių ir, kad būtent dėl to jis ir persikraustė į kitą miestą. Būrėja, žinoma, jam pasakė, kad jam reikia susitaikyti su savo praeitimi ir tada sapnai baigsis, taigi iš esmės jis išėjo nieko nepešęs, nes tiek susiprotėt galėjo bet koks vos daugiau mąstantis sutvėrimas.

Tą dieną jis visą laiką pravaikščiojo lauke. Galvoje vis šmėžavo sapnai, bei ir taip akivaizdūs būrėjos žodžiai. Neištvėręs įtampos jis nuėjo į barą, nors gėręs jau nebuvo daugelį metų. Autoavarijoje žuvo jo tėvai ir nuo to laiko vyras pradėjo labai daug gerti. Eilinį kartą nežinia kiek prisigėręs jis išėjo iš namų. Pamačius, kad jo nėra vyro sužadėtinė išbėgo jo ieškoti. Pabudęs ryte savo namie jis jos nerado ir po tos nakties jis jos nebematė ir ji niekad nebuvo rasta. Tai buvo paskutinė naktis, kada jis gėrė. Taigi, neištvėręs įtampos jis nueina į barą ir prigeria, kiek dar nėra gėręs.

Iš toli pasigirsta šlykštus, monotoniškas girgždėjimas, visai toks pat kokį skleidžia senos, gal net antikvarinės, supamosios kėdės, kada jose supasi kas nors, kam tos kėdės tikrai nepritaikytos. Šį kart vyras jaučiasi kupinas jėgų, ne taip kaip kas kart prieš tai. Jis pasileidžia tekinas koridoriumi, kuris šį kartą buvo nepalyginamai ilgesnis. Vėl blausi šviesa, kuri pradėjo ryškėti, bet šį kart žmogui nereikia prisidengti akių. Glitėsiai ant sienų - kraujas, dabar jis tai mato. Dideliu šuoliu jis prišoka prie veidrodžio. Šį kart jokių ornamentų, liko tiktai viena milžiniška veidrodžio šukė, su moters galva joje. Galva atsisuka ir pasimato veidas, dabar veidas turi viską. Tai jo sužadėtinė. Vėl pasigirsta nepakeliamas klyksmas ir vyriškos rankos prie moters kaklo. Tos rankos priklauso jam. Klyksmas slopsta kaip ir moters kvėpavimas.

Kažkas kažkada yra pasakęs, kad iš tiesų laimingi yra tiktai vaikai ir bepročiai. Vyras pašoka iš lovos. Šį kart jis nei suprakaitavęs, net blaškomas karščio bangų. „Jauku“, pasako jis pats sau ir jo veidą nušviečia iš tiesų laimingo žmogaus šypsena.

Atsiuntė: Aleksandras