Liuciferio prakeiksmas

Naktis. Dar nesimiega. Nežinia, kodėl. Gal todėl,kad kaimynai nuolat triukšmauja, gal todėl, jog gėriau daug kavos. Bet man nerūpi. Man įdomi mistika. Kelis kartus per veidrodį kviečiausi Pikų damą, tačiau nieko nesigavo. Atrodo, jog nepasimokiau iš savo klaidų. Nusprendžiau kviestis dar pavojingesnę dvasią, Velnių vadą-Liuciferį.

Apie tai ir mąsčiau. Tačiau nusprendžiau, kad dabar svarbiau pamiegoti. Išjungiau lempą ir atsiguliau į lovą… Atsidūriau kažkokiame keistame pasaulyje. Tikrai ne Žemės planetoje. Ten liejosi lava. Supratau, kad patekau į pragarą. Staiga išgirdau balsą:
-Nori mane pamatyti?

Tų žodžių autoriaus nemačiau. Tačiau atsakiau teigiamai, tačiau vėliau dėl to smarkiai pasigailėjau… Atsibudau. Tai, panašu, buvo tik kvailas sapnas. Tačiau smilkiniuose vis dar tvinkčiojo. Netikėtai išgirdau garsą, panašų, kad į langelį kažkas trankytų kumščiais. Pirmiausiai pagalvojau apie sapną. Atsisukau į langą ir nustėrau-ištikrųjų pamačiau juodą siluetą prie lango.

Tos akys… Jos spindėjo kruvina raudona spalvą. Norėjau bėgti iš lovos. Tačiau kūnas buvo lyg suparalyžuotas, o burna perdžiūvusi. O trankymasis nesiliovė, o tik stiprėjo. Galiausiai į šipulius sudužo langas ir tuo metu veidrodis mano kambaryje. Akyse kaupėsi ašaros, patalas buvo šlapias lyg aplietas vandeniu. Dar niekada gyvenime nebuvau taip išsigandęs, nors ir laikiau save drąsuoliu. Dabar save kaltinau, kad nemokėjau melstis. Pradėjo dužti į šipulius ir kiti daiktai. Galvojau, kad išprotėsiu. Verkiau kaip vaikas. Žinoma, nieko daugiau padaryti negalėjau. Galiausiai pajutau, jog esu smaugiamas. Aš žiopčiojau. Pasijutau kaip sapne…

Atsigavau tiktai ryte. Jaučiausi nekaip. Pastebėjau, kad viskas aplinkui buvo sudaužyta, sienos aptėkštos juodu krauju, o tėvai apsiašaroja. Kaip jie apsidžiaugė,pamatę mane atsikėlusį!

Mat, kaip vėliau paaiškėjo, jie rado mane beveik be gyvybės ženklų, baltomis akimis… Praradę viltį jau ruošėsi tartis dėl netekties, tačiau stebuklingai “prisikėliau“!

Buvau sukrėstas ir teko daug mėnesių pagulėti psichiatrinėje ligoninėje. Pakeitėme gyvenamą vietą, tačiau tai visiškai nieko nepakeitė…
Tą lemtingą dieną visada JIS apsireikšdavo, tik vis kitokiu būdu. Kartais sapne, kartais ką nors iškrėsdamas, bet patikėkite-tai iš tiesų siaubingas prakeiksmas.

Tikriausiai Liuciferis siaubingiausią pokštą buvo padaręs tą pačią dieną po 3 metų. Tada žuvo mano pusbrolis. Tą pačią dieną dingo, o po 2 dienų jį rado prie upeliu su nusuktu sprandu. Aš vis dar bijau tos užburtos dienos…

Atsiuntė Deividas

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie šio darbo. Skaitykite „Paranormal.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Paremti galite Paypal arba SMS. Kaip tai padaryti? Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.