Mano nepaprasti sugebėjimai ir galios

Manau giliai širdį ir man pribrendo laikas išsipasakoti tai kas mane lydi visą gyvenimą. Tai padrika, tačiau perskaičius susidėlios bendras vaizdas to ką noriu papasakoti. Gal atsiras panašių. Nemanau, kad esu tokia viena.

Pradėsiu nuo tada, kai dar nebuvau gimusi. Mano tėvai niekaip negalėjo susilaukti vaikų, ko tik nedarė, tačiau pastangos būdavo liūdnos. Mamą lydėjo ne vienas persileidimas, vėliau sunki liga po kurios sužinojo, kad vaikų ji nebegalės turėti. Tačiau stebuklas, nes po keletos metų ji netikėtai pastojo. Ir kaip manau dauguma supratote, tuomet gimiau aš.

Atsimenu viską, ko sako kūdikiai neatsimena, pamenu kaip kalbėdavau, o manęs nesuprasdavo, suvokdavau, kad tiesiog guguoju, tačiau man atrodydavo, jog tariu žodžius, o manęs nesupranta. Vėliau kai paaugau, na nežinau ar čia vaiko fantazija, ar kas kita, tačiau buvo ne vienas atvejis, kai norėdama kažkokio daikto sugebėdavau pakilti į orą iki trijų metrų.

Tėvai tai pastebėdavo, nes daiktai kurie trijų metų vaikui būdavo nepasiekiami stebuklingai atsidurdavo mano rankose. Vėliau šis sugebėjimas išnyko, bet dar ilgai bandžiau skraidyti, tarytum tą gebėjimą iš manęs kažkas būtų atėmęs. Šokinėdavau iš antro namo aukšto ir plasnodavau rankomis (kaip nedideliam vaikui tai nemažas atstumas), tačiau niekada nieko nesusilaužiau. Toliau dar linksmiau.

Buvau kitokia, tad beveik visą laiką praleisdavau viena klajodama po pievas ir po miškus, dabar tai baugu, tačiau daugiau nei prieš du dešimtmečius tame nebuvo nieko keisto. Mylėjau gamtą, ją tyrinėjau ir ji mane priėmė. Kartais pavykdavo papulti į kažką panašaus kaip laiko kilpos. Tiesiog eidama atsidurdavau kažkur kitur. Labai gerai pamenu vieną atvejį, išsiuntė tiesiog iki daržo parauti morkyčių, o aš grįžau po keletos valandų, nors atrodė jog sugaišau tik kelias minutes.

Tą kartą eidama atsidūriau kitoje vietovėje, prie manęs prijojo keli raiteliai apsivilkę manyčiau viduramžiams būdingais rūbais. Jie mane apžiūrėjo, nesuprasdami kas aš esu, manau jiems keista pasirodė mano išvaizda, nepamenu bet lyg kažko klausė manęs ar kalbėjosi tarpusavį. Po to viskas tarsi išnyko, vėl atsidūriau ten kur ir ėjau. Man atrodė, kad viskas tetruko akimirką.

Namuose papasakojau, tačiau tėvai keista, bet neparodė nei nustebimo nei dar ko, tiesiog liepė niekam to nepasakot. Pamažu suaugau, tačiau likau tokia kokia esu. Dar tuomet, kai nebuvo jokių filmų apie ateivius, ir net kalbos apie juos nebuvo, aš matydavau keistas šviesas kambaryje kurių bijodavau, sapnuodavau kažką, ko tuo metu negalėjau paaiškinti. Turėjau ir tebeturiu šeštąjį jausmą, kiaurai matau žmones, žinau ką jie galvoja.

Kas mane pažįsta, kartais juokauja, kad skaitau mintis, tačiau taip gaunasi netyčia. Dažnai matau ateitį, tačiau nematau nieko, kas susiję su manimi, sau aš negaliu padėti ir pasakyti kas manęs laukia. Net čigonė atsisakė man padėti, neva ir taip pati viską žinau, o tam, kad patikrinti ją to daryti nebūtina.

O dabar apie žalius žmogeliukus. Pirmas realus kartas, kai su jais beveik susidūriau, beveik nes tiesiogiai jų nemačiau, buvo prieš 8 metus. Darėme naktinį žygį, sodyboje vienkiemyje, kur toli kaimynai ir technologijos, tačiau labai gera aura. Naktį prabudau nuo keisto garso, jo neapsakysiu, keista vibracija, tačiau su garsu, šuo kuris iki tol ramiai miegojo, palindo po antklode ir ėmė inkšti, o garsas ir šviesos vis artėjo.

Kažkurį laiką pakybojo virš palapinės, o tada dingo. Visi miegojo, o aš iki ryto akių nebesumerkiau, jautėsi kažkokia panika širdį, kad tai ko vaikas būdama bijojau, vėl sugrįžo. Nuo tada pradėjau matyti sapnus. Keisti laivai ir nežemiškos personos nuo kurių aš slepiuosi, kažkas kas mus naikina, ir kažkas, kas bus ateitį.

O paskutiniai sapnai išmuša iš vėžių jei taip galima sakyti. Matau sau ant rankos, kojos ar veido nedidelius pulinukus, na ir kaip dauguma mėgsta, reik būtinai juos išsispausti, tačiau vos prisilietus ir jam pratrūkus išlenda keisti siūlų galiukai, kuriuos pamažu traukiu traukiu, jie būna iki metro ilgio ir…. gyvi. Sakytum kažkokie parazitai.

Nesenai susapnavau jau nebe siūlą, bet kažkokį šliužą plokščią ir panašų į amebą, tik dydžio sulig nagu, bandžiau jį užmušti, sutraiškyti, bet nepavyko. Kažkas sakys, kad tai tiesiog košmarai, tačiau taip nėra, aš nejaučiu baimės ir nepabundu šaukdama, net sapne nejaučiu baimės, tiesiog visišką bejėgiškumą, kad pakeisti nieko nebegalima.

Sapnai visada sąmoningi, nes tęsinius sapnuoju ne po vieną ir ne po dvi naktis ir net ne iš eilės, kartais po pusmečio susapnuoju tęsinį, ir sapne žinau, kad tai tęsinys. Dar keisti dalykai, po nakties ant kūno atsiranda mėlynės. Miegu viena, net ant durų užstatau kėdę, kad nenulunatikuočiau kur. Prieš mėnesį pabudus ryte aptikau, kad aplink riešus didžiulės mėlynės ant abiejų rankų, kai tik jos išnyko, o tai užtruko keletą savaičių, atsirado naujos.

Dabar jau kelios dienos turiu mėlynes, nepatikėsite, bet ant abiejų kojų pirštų, nestori brūkšneliai einantys per pirštus, skausmingi, ir atsiradę iš po nakties. Dar keistas dalykas, susirgau artroze, prieš diagnozę peršvietė kojas, darė ultragarsą ir t.t., po mėnesio, kai buvo visai blogai, ir vaikščioti beveik nepajėgiau, vėl padarė nuotraukas, ir jose ant abiejų kojų ties keliais matėsi lygūs lūžiai, tarytum kojos būtų perpjautos ir vėl gražiai suaugę, kas keista tie lūžiai buvo neseni, 2-3 mėn, Daktaras nustebo, nes ankstesnėse nuotraukose jų nematė, peržiūrėjo duomenis, dar kartą padarė nuotraukas, rezultatas tas pats.

Po pusmečio nuotraukose lūžių jau nebebuvo. Tiesa nuo gimimo paniškai bijau fotografuotis, tiesiog ištinka isterija, jei pamatau nukreiptą objektyvą, vaikystės nuotraukose visur esu apsiverkusi. Ir dabar vis dar po priverstinio nusifotografavimo, jaučiu, tarytum būčiau netekus dalelės savęs. Dar daugybė dalykų mane lydi, tarkime jautri klausa, girdžiu tokius dalykus, kurių įprastai ne kiekvienas gali išgirsti.

Labiausiai erzina garsai naktyje, dieną juos užgožia triukšmas, tačiau naktinis dangus, ir visi garsai, užduoda vis naujus klausimus apie tai, kas mus supa. Artimieji jau priprato. Ar žinot kas keista, nuo pat mažens, tėvai man nė karto nepasakė, kad ką čia nusišneki, kad čia tik mano fantazija, nevežiojo pas daktarus ar dar kur nors. Visada perspėdavo, kad to niekam nepasakočiau, ir, kad su laiku viskas praeis.

Išvis, namuose niekada nebuvau laikoma vaiku, visada su manim buvo kalbama kaip su suaugusia, ir paisoma mano nuomonės, netgi tariamasi, kaip aš manau kaip viena ar kita bus. Tiesa visada savo vidinės jėgos pagalba gaudavau ir tebegaunu tai ko noriu, ar tai būtų daiktas ar žmogus, tam reik didelės vidinės jėgos, tačiau išmokau aplinkybes paversti sau naudingomis. Tiesa ant žmonių to jau nebebandau, nes gauna jau ne tai ko nori, o kažką panašaus į zombį, bet čia jau atskira kalba, sakyčiau apie magijos šalutinius poveikius.

Tėvai man nepasakoja nieko apie mano mįslingą gimimą. Tačiau nesenai pradėjo skatinti, kad pradėčiau ieškoti panašių į save, taip ir pasakė, kad turiu kreiptis kažkur kur galėsiu toliau mokytis to, ką tiek laiko slėpiau. Kartais sapnuoju, kad mokausi suvaldyti savo energiją, ir savo galimybes. Tačiau norėčiau sužinot, ką reiškia tokie kaip aš? Juk nesu jau mokinukė, esu suaugęs į trečią dešimtį įžengias individas, ir kodėl tik dabar?

Man neatsako, tiesiog nutyli. Vat ir kreipiuosi, ar tikrai yra tokių kaip aš? O gal man jau reiktų kreiptis pas psichiatrus, nes kartais pabudus norisi verkti, vien pagalvojus, o kas jei sapnai vieną dieną virs realybe.

Atsiuntė: Kleopatra

Parašyk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su paranormal.lt skaitytojais. Rašyti straipsnį

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos, prašome Jus prisidėti prie šio darbo. Skaitykite „Paranormal.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Paremti galite Paypal arba SMS. Kaip tai padaryti? Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.