Jolanta Blažytė: Ar čia privačios muštynės, ar jose galima visiems sudalyvauti?

Nuotrauka: Asmeninio albumo nuotr.

Būtent toks klausimas man dažnai kyla, stebint tautiečių aktyvų dalyvavimą ne tik privačiuose vakarėliuose, bet ir privačiose muštynėse.

Pavyzdžiui: 

- Mušasi du kaimynai dėl teisės vaikščioti po šalia esantį miškelį – mes būtinai sudalyvaujame. Ir išsakome savo poziciją;
- Mušasi du sutuoktiniai, nepasidalindami turto – mes būtinai sudalyvaujame ir išsakome savo nuomonę, kaip tas turtas turi būti padalintas;
- Mušasi Kinija su JAV – mes būtinai sudalyvaujame ir paaukojame savo šalies interesus.

Bet štai kaimynai ima ir susitaiko. Negana to, sėdi tame pačiame miškelyje ir kartu valgo marinuotas voveruškas. Bet štai sutuoktiniai ima ir susitaiko. Ir pamiršę visas turto dalybas, toliau vaikšto susikabinę už rankučių. Bet štai Kinija ir JAV ima ir susitaiko.

O į „privačias muštynes“ sulindusios „trečiosios“ pusės dažniausiai lieka durniaus vietoje. Lygiai taip, kaip ir liko Lietuva, savo nacionalinius interesus paaukojusi vardan JAV ir Kinijos tarpusavio pasistumdymo.

Bet suprantu, kad dalyvausime ir toliau. Kad tik progų netrūktų. 

Štai šventų Jonų naktį, kai kurie mūsų politikai, profesoriai ir šiaip aktyvūs piliečiai turėjo nuostabią progą sudalyvauti ir dviejų Rusijos „erelių“ – Putino ir Prigožino – privačiame muštynių vakarėlyje. Sudalyvavo, taip sakant, su trenksmu ir visu emociniu pasadobliu. 

Nežinau, kas čia suveikė: gal kažkokie Joninių nakties stebuklai, gal šaltas alus su čeburėkais, bet panašu, kad minėtieji „aktyvistai“, kurie niekaip nesugeba savo šalyje suremontuoti kelių griūvančių tiltų, per vieną dieną sugebėjo įvykdyti Rusijoje perversmą ir sudėlioji naujus postus Kremliuje. O svarbiausia - sugebėjo patį Prigožiną paversti kovotoju už laisvę ar net naujuoju Mesijumi. Taip taip, tą patį Prigožiną, kuris dar prieš šv. Jonų naktį tebuvo tik „skerdikas“, „zekas“ ir pan. 

Negana to, kai kurie influenceriai, su Minedu priešakyje, jau buvo bepradedantys gaminti FB rėmelius su Ukrainos vėliava ir užrašu „Slava Wagner“. Suprantu – per Jonines visada būna daug alaus, o kur dar karštis... 

Bet štai du Rusijos „ereliai“, dar nespėjus mūsų aktyvistams perbraižyti Kremliaus sienų ir nupaišyti naujojo Rusijos prezidento Prigožino sosto dizaino, ėmė ir susitaikė. Taip sakant, pasidalino babkes ir išsiskirstė. Kaip minėjo čečėnų lyderis Kadyrovas, paskutinis lašas Prigožino kantrybės taurėje buvo tas, kad Rusijos valdžia neskyrė jo dukrai taip trokštamo sklypo St. Peterburge. Prigožino dukra sklypą St. Peterburge, tikėtina gavo. Ir ne be mūsų minedukų bei Seimo matukų moralinio palaikymo. Kartais pagalvodavau: kažin kas yra blogiau? Ar svetimi blogi kėslai, ar savi durniai? Atsakymą po pastarosios Joninių nakties jau žinau. O štai Wagner lyderis ir „kovotojas už laisvę“ Prigožinas įsitaisė arčiau Lietuvos. T.y arčiau savo naujai išdygusių gerbėjų ir šlovintojų. 

Tuo tarpu mūsų „ekspertai“ jau rado naują džiaugsmo šaltinį: Putinas, neva, pademonstravo savo silpnumą. Tikrai? Tai ką tada pademonstravo mūsų minedukai, matukai ar šiaip profesoriai, kurie įsikabinę į Prigožino čiabatą, kaip į paskutinės vilties spindulį, skandavo: „va Prigožinas mus išgelbės.... nes patys tai, turbūt, nė kaip...“ , „va, Rusija suskils, vieni kitus išdaužys ir tada mes visi gyvensim sočiai ir laimingai“ ir t.t. Bet Prigožinas šį kartą neišgelbėjo. Rusija „neišsidaužė“. Tai kas toliau? Naujo gelbėtojo ir naujų „palankių“ aplinkybių laukimas? O ir ką dar daugiau gali sugalvoti infantilas, įpratęs būti kokių nors įvykių pasekme, bet ne priežastimi. 

Toks tas gyvenimas – pasaulio galingieji pykstasi, kovoja dėl įtakos, dėl pinigų, dėl pasaulio pertvarkymo. O paskui sėda prie stalo ir derina savo interesus. Ir dažnai suderina, nes galingųjų pasaulyje nėra tos sąvokos „su durniumi derėtis negalima“. Ten durnių nėra - ten interesai. Na, dar žinojimas, kad minios pagalba, kaip kokiais pėstininkais šachmatų lentoje, galima išsimušti geresnes derybų pozicijas. O štai banda nieko nederina... Nes ji neturi interesų, nebent tik instinktą pabūti reikšminga svetimuose žaidimuose. Banda tik laksto su savo FB rėmeliais, su savo „mėsos“ pasiūla, su savo siekiu sudalyvauti „privačiose muštynėse“ ir su savo nekintama dogma „su durniais negalima derėtis“ ( kur čia derėsiesi su svetimu durniumi, jei ir su pačiu savimi nepavyksta susiderėti). 

Banda, kurioje į vieną kokteilį yra suplakta realybė ir įsivaizdavimai ir kurios infantilumas tarnauja, kaip nepamainomas kapitalas pasaulio galingiesiems, visada viską žino geriau. Ir tai aksioma. Ir į tą aksiomą niekaip nesiintegruoja tokie klausimai, kaip „kada pradėsime gyventi savo gyvenimus, o ne kaimynų?“ „Kada pradėsime rūpintis savo šalies interesais, o ne tik JAV, Taivano, Sirijos, Afganistano etc “, „Kada pradėsime savo šalyje statyti tiltus, užuot naujai braižę Kremliaus sienas“? „Kada mūsų įtakingųjų „matukų“ pranešimai pradės nors kažkiek skirtis nuo Palatos Nr6 namų darbelių?“

Ir galiausiai – „kada nustosime visame pasaulyje įvedinėti savo tvarkas, o vietoje to – vis dažniau, glausdami prie krūtinių trispalves, giedosime tautiškąją giesmę?“ Šiaip, pasiilgstu tų laikų.

Autorius: Jolanta Blažytė