Olava STRIKULIENĖ: Tiesiog mistika, kaip ligoniai išgyvena!

RESPUBLIKOS savaitės žmonės - visi šalies ligoniai, sugebantys sulaukti eilės pas gydytoją, kai medicina tik tolsta nuo žmogaus. Tiesiog mistika, kaip susirgusieji dar sugeba išgyventi, kai regionuose uždarinėjamos ligoninės ar jų skyriai. Kai didžiulės eilės pas gydytojus-specialistus. Kai optimizuojama Greitoji medicininė pagalba. Kai medikai pyksta ant pacientų, pacientai - ant medikų. Kai gydytojai, norėdami užsidirbti, pervargę zuja iš vienos darbovietės į kitą. O jautresni dar kenčia ir vyresnių kolegų patyčias.

Tam tikri požymiai signalizuoja, jog pacientams vis sunkiau patekti pas medikus. Pirmas požymis- vietoje gydytojų mus jau gydo vaistininkės. Įsiūlydamos pirkti krūvas nebūtinų maisto papildų, tepaliukų, lašiukų.

Antras požymis - patys sau ligas nustatinėjame per „google". Pavyzdžiui, įvedus žodį „gripo simptomai", per 0,39 sek. rasta 2,39 milijonai atsakymų lietuvių kalba, o „tuberkuliozė" turėjo 153 tūkst. atsakymų.

Trečias požymis - gydytojai kaip ir kulinarai jau patarinėja interneto portaluose. Tik kulinarai čia rašo apie mišraines, o gydytojai - apie insultus, infarktus. Būtinai įspėdami, kad pajutus tam tikrus požymius, delsti negalima.

O delsti dar ir kaip galima! Jei gyveni Lietuvoje. Nuolat trimituojama apie ankstyvąją vėžinių susirgimų diagnostiką, bet daug iškalbingesnis yra Valstybinės ligonių kasos (VLK) pranešimo sakinys, jog Lietuvoje siuntimas pas gydytoją specialistą galioja 60 dienų. Du mėnesius, ponai ir ponios! Kaip kažkokios ligos, nebūtinai vėžio ar tuberkuliozės, diagnostika gali būti ANKSTYVA, jei patekimas pas specialistą VĖLYVAS? Kam ta veidmainystė? 60 dienų terminas reiškia, jog sveikatos funkcionierių nė kiek nestebina, jog ligonis galimai lauks gydytojo specialisto konsultacijos du mėnesius. O jei lauks tik vieną mėnesį, tai jau bus puikus medicinos paslaugos operatyvumo rezultatas.

O ką galima per tiek laiko nuveikti? Per tiek laiko galima automobiliu pervažiuoti per visą Afriką bei dvi Australijas. O Lietuvą pervažiuoti važinėjant zigzagais Skuodas-Lazdijai-Žagarė-Šalčininkai-Rokiškis bei 100 kartų pirmyn bei atgal. Tiesa, nesergant. Per tiek laiko galima išmūryti namo sienas, uždėti stogą. Tiesa, nesergant.

O sergant galima tik laukti, piktintis ir vėl laukti. Gydytojo specialisto audiencijos. Jau nekalbant apie tai, jog žmogus per tą laiką gali numirti. Na, ir kas? Bus finansiškai lengviau ligonių kasai!

Kur buvai anksčiau?

VLK praneša, kad pernai pas 79 proc. šeimos gydytojų ligoniams visai nereikėjo laukti arba teko laukti ne ilgiau kaip 7 dienas. Tai vertinama kaip didis sveikatos paslaugos prieinamumas. Nes 2019-aisiais, prieš prasidedant COVID pandemijai, iki savaitės tekdavo laukti pas 83 proc. šeimos gydytojų. Tačiau net ir dabar pas 11 proc. šeimos gydytojų pacientas gali patekti tik po 8-14 dienų. O 15 dienų ir dar daugiau tenka laukti, kol priims 9 proc. šeimos gydytojų. Per tiek laiko gamta pati išrūšiuoja. Vieni laukdami pasveiksta. Kiti laukdami numiršta. Trečių sveikata taip pablogėja, kad išsikviečia GMP ekipažą ir atsiduria stacionare. Ketvirtų sveikata pablogėja tik tiek, kad ūminė ligos forma virsta lėtine ligos forma.

Kaip bebūtų, pacientai Lietuvoje nuolat aprėkiami: „Kur buvai anksčiau?", „Kodėl nesikreipei laiku?", „Kodėl gydeisi pats kažkokiais neaiškiais tepaliukais, arbatomis, užpiltinėmis?" Pacientas išgirs, koks jis tamsuolis, kaip nevertina aukštojo medicinos mokslo. Bet niekas nepaaiškins, kaip greičiau pas tą aukštąją mediciną patekti. Juolab dabar. Zonų be korupcijos laikais.

Tarkime, Lietuvos pilietis-miestietis ima prasčiau matyti viena akimi. Iš pradžių pagalvoja - ko norėti? Juk jau esu vidutinio amžiaus. Tačiau kodėl viena akis vyresnė už kitą? Nusprendžia, jog reikia akinių ir drožia į optikos parduotuvę. Parenka jam akinius, užmoka už akinius pinigus, bet viena akis vis vien lyg žaibuoja, mirga, niaukstosi. Todėl užsiregistruoja pas šeimos gydytoją, kad gautų siuntimą pas akių gydytoją. Šeimos klinikoje pas šeimos gydytoją patenka po savaitės. Toje pačioje klinikoje oftalmologas dirba tik kartą per savaitę. Todėl pas oftalmologą patenka po trijų savaičių. Oftalmologas išrašo siuntimą į Akių kliniką. Pastarosios oftalmologas priima po dviejų mėnesių. Tad tik po trijų mėnesių pacientas sužinos, jog jam atšokusi akies tinklainė, glaukoma, lęšiuko drumstis ar dar kokia nors bėda, nuo kurios gal belaukdamas jau viena akimi galutinai apako arba tik gali apakti. Ir išgirs tradicinį priekaištą - „Kur buvote, tamsta, anksčiau?"

Tarkime, žmogus gyvena Kupiškio rajono Subačiaus miestelyje, esančiame 14 km nuo rajono centro. Jei žmogus pasiligos, gali kreiptis pagalbos į Subačiuje veikiančią kliniką „Medicinos namai", Lietuvoje turinčią nemažą klinikų tinklą. Tačiau, jei Subačiaus gyventojui prireiks urologo konsultacijos, šio specialisto teks ieškoti Anykščiuose, Baisiogaloje, Kaune, Kupiškyje ar Kuršėnuose. Širdies ir kraujagyslių specialisto - Anykščiuose, Kaune, Kuršėnuose. O pasitikrinti dėl storosios žarnos vėžio - tik Kaune.

Kai žmogus traktuojamas kaip telefonas

Gydytojai specialistai prie Lietuvos paciento ne artėja, bet tolsta. Ne tik pas mus, bet ir Vakaruose. Ciniškai sumąstyta, jog pinigus galima sutaupyti, pasitelkus natūralią Gamtos atranką. Formuluotė, jog žmogus numirė, nes per vėlai atvažiavo „greitukė", galima pakeisti formuluote - žmogus numirė, nes jam atėjo laikas. O laikas visada ateina laiku. Ne per vėlai. Tad kuo ilgiau pacientas laukia medicininės pagalbos, tuo labiau darbuojasi Gamta. Dalį žmonių pasiima į dausas. Todėl medikus, pradedant GMP ir baigiant 2-o, 3-čio lygio gydytojus specialistus, pasiekia jau išrūšiuoti ligoniai. Tie, kurie buvo pakankamai gyvybingi ilgai laukti, todėl turi šansą pasveikti.

Pvz., vienoje Kauno šeimos klinikoje kardiologė atvažiuoja tik vieną kartą per savaitę iš Panevėžio, o kitomis dienomis gydo vaistininkės ir lašiukai „nuo širdies", „nuo kairio šono". Būtent už tokius pakankamai gyvybingus, galinčius dar praversti darbo rinkai, valstybė sutinka leisti pinigus. Ir tai vadinama racionalia sveikatos reforma. Vaidinančia, bet iš esmės negydančia rinkai nuostolingų ligonių. Pacientas čia suvokiamas kaip daiktas. Pvz., telefonas. Kam per ilgai, todėl per brangiai taisyti seną telefoną su baigiančiu išsikrauti akumuliatoriumi. Jei rinkoje yra naujesnių telefonų, turinčių daugiau funkcijų. Įskaitant ir gyvybines. Todėl senieji „telefonai", nurašyti reformatorių, išsikrauna vis greičiau. Ribojant lovų skaičių. Ribojant medikų prieinamumą. Ir keliant vaistų kainas.

Bet žmogus ne visada suvokia, kad valstybė tave, senuką, jau nurašė. Žmogus vis vien gydosi liepžiedžiais, kmynų arbatomis. Skaito, domisi politika. Netgi pageidauja susidėti dantis. Jei neturėsi pinigų - būsi bedantis. Jei turėsi pinigų - tave mielai priims privatūs odontologai. Bet mūsiškei sveikatos reformai vis vien neįkąsi.