Mano pasakojimas tiems, kurie nuolat mąsto, kas mūsų laukia po mirties... Prisipažinsiu, prieš keletą metų nuolat apie tai ir aš mąstydavau, sielodavausi - ar verta gyvenime stengtis kažko pasiekti, jeigu vis tiek viskas baigsis tuo pačiu - mirtimi. Atgulsime kapeliuose, kauleliai supus...Taip pat buvo užėjęs liūdesio metas, kai vis gailėdavau savo mirusios babytės, kurią mylėjau, jai gyvai esant pas ją atvažiuodavau, nuoširdžiai pasikalbėdavome. Vaikystėje ji nuolat džiugindavo mane savo išradingomis dovanėlėmis - riešutėliais, cukriniais grybukais, įvairiausių saldainių krepšeliais, megztomis kojinaitėmis ir pirštinėmis. Mėgdavau pas ją įsliuogti ryte į šiltus patalus ir klausytis jos sekamų pasakų.

Pasakojimas gali skambėt neįtikimai, Jūsų teisė tikėt tuo ar ne. Tiesiog noriu pasidalint išgyvenimais. Žiema. Sausio mėnuo. Sekmadienis. Kaip visuomet, tuo pačiu metu vedžioju šunį. Buvo apie 19:30 (tikslaus laiko nepamenu). Šunį vedu tokia alėja. Kadangi sekmadienis, žmonių nėra. Pasitraukiau iš pagrindinio alėjos tako, nes vis tik reikia, kad šuo atliktų savo reikalus. Alėja yra apšviesta. Nestipriai, bet kas keliolika metrų yra žibintai. Jie šviečia gan blankiai, bet geriau nei nieko.