Astrofizikai mano, kad Žemė paėmė Mėnulį iš kitos planetos

Tradiciškai manoma, kad Mėnulis atsirado po didelio susidūrimo su Žeme, tačiau naujas tyrimas, atliktas Pensilvanijos universiteto mokslininkų, siūlo alternatyvų požiūrį. Jie teigia, kad Mėnulis galėjo kilti iš kitos Saulės sistemos vietos ir vėliau būti pagrobtas Žemės gravitacijos. Ši teorija ne tik meto iššūkį tradicinėms koncepcijoms, bet ir atveria naujas perspektyvas apie mūsų planetos ir jos palydovo evoliuciją.

Pensilvanijos universiteto mokslininkai pasiūlė netikėtą Mėnulio kilmės scenarijų, metantį iššūkį tradicinėms idėjoms. Jie teigia, kad mūsų Mėnulis dabartinėje orbitoje galėjo atsidurti ne dėl katastrofiško Žemės susidūrimo su dideliu dangaus kūnu, o buvo pagrobtas mūsų planetos, priartėjus prie dvigubos planetų sistemos.

Žemė ir jos vienintelis natūralus palydovas yra unikalus reiškinys tarp Saulės sistemos planetų. Kitos planetos arba turi daug mėnulių, arba visai be jų apsieina. Žemės ir jos didelio mėnulio masės santykio klausimas jau seniai užima mokslininkų protus, nes toks derinys itin retas.

Tradicinės teorijos teigia, kad Mėnulis yra arba „dukterinė“ Žemės atžvilgiu, t. y. atsiradęs iš tų pačių medžiagų, kaip ir pati planeta, arba yra savotiška „sesuo“, atsiradusi šalia Žemės toje pačioje erdvės srityje. Tačiau naujas mokslininkų Dareno Viljamso ir Maiklo Zugeros darbas siūlo kitokį požiūrį.

Jų tyrimo duomenimis, Mėnulis galėjo atsirasti kitoje Saulės sistemos vietoje, o vėliau jį pagavo Žemės gravitacija. Skaičiavimai rodo, kad Žemės grupės planetos gali pritraukti objektus dėl savo galingų gravitacinių laukų. Ši išvada atveria naujas perspektyvas, padedančias suprasti Žemės ir Mėnulio sistemos formavimosi procesus.

Iki šiol žinoma, kad Žemės ir Mėnulio sudėtis yra nepaprastai panaši, o tai leidžia manyti apie bendrą šių dviejų kūnų kilmę. Tradicinė hipotezė šį reiškinį aiškina milžiniško smūgio teorija, daranti prielaidą apie didelio objekto susidūrimą su Žeme, dėl kurio atsirado abi planetos. Tačiau šis modelis nėra vienintelis.

Alternatyvios versijos apima prielaidą apie kadaise egzistavusios planetos-sinestijos skilimą arba Mėnulio ir Žemės susiformavimą vienu metu iš bendro Saulę supančio dujų ir dulkių debesies. Tačiau astronomai vis labiau linksta prie minties, kad Mėnulio susidarymo mechanizmai gali būti daug sudėtingesni ir įvairesni.

Viena iš tokių teorijų yra vadinamoji „dvigubo pagavimo“ teorija. Pagal šią hipotezę du gravitaciškai susieti objektai prasilenkia su trečiuoju, o vieną iš jų pagauna naujas šeimininkas, išlikdamas stabilioje orbitoje. Mokslininkai mano, kad toks procesas galėjo lemti Mėnulio susiformavimą.

Panašių sąveikų pavyzdžių randama ir Saulės sistemoje. Taigi, Neptūno palydovas Tritonas buvo pagautas dėl sudėtingos trijų kūnų gravitacinės sąveikos. Tokie reiškiniai patvirtina panašių scenarijų galimybę mūsų gamtinio palydovo istorijoje.

Tyrime taip pat atkreipiamas dėmesys į neįprastą Mėnulio orbitą, kuri nukrypsta nuo Žemės ekvatoriaus plokštumos. Šis neatitikimas kelia klausimų dėl tradicinių modelių, kaip Mėnulis susiformavo iš kosminių dulkių debesų. Mokslininkai sukūrė matematinius modelius, rodančius, kad Žemė gali pagauti net didelius objektus, savo dydžiu prilygstančius Merkurijui ar Marsui.

Taigi nauji tyrimai atskleidžia sudėtingesnius ir netikėtus procesus, vykusius ankstyvojoje Saulės sistemos istorijoje.

Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad Mėnulis galėjo būti pagrobtas Žemės, artėjant prie dvigubos planetų sistemos, o ne atsirasti iš katastrofiško smūgio. Tai kvestionuoja įprastas teorijas ir siūlo sudėtingesnį Mėnulio formavimosi procesą, remiantis gravitacinėmis sąveikomis. Be to, Mėnulio orbitos ypatumai ir unikali struktūra skatina mokslininkus ieškoti naujų atsakymų apie jo kilmę.