Ar Žemė kada nors pateks į juodąją skylę?

Kosmosas, pilnas paslapčių ir neatrastų reiškinių, kelia daug klausimų apie mūsų planetos ateitį. Vienas iš įdomiausių ir nerimą keliančių klausimų yra tai, ar Žemę kada nors galėtų praryti juodoji skylė. Šiame straipsnyje aptarsime, kokia tikimybė, kad tai gali įvykti, ir nagrinėsime, kas nutiktų, jei šis scenarijus išsipildytų.

Kokia tikimybė, kad Žemė kada nors bus įsiurbta į juodąją skylę? O jei taip atsitiks, kaip?

Ekspertai mano, kad tikimybė, jog Žemė kada nors susidurs su juodąja skyle, kol ją praris Saulė, o tai įvyks maždaug po penkių milijardų metų, yra beveik nulinė.

„Pradėkime nuo to, kad ne veltui kosmosas taip vadinamas, - sakė Rodo salos universiteto fizikos katedros profesorius Dagas Gobelis (Doug Gobielle). - Vidutinis švytinčios medžiagos tankis visatoje yra maždaug vienas protonas kubiniame metre. Galaktikoje ir Saulės sistemoje tankis yra daug didesnis, tačiau vis tiek praktiškai neegzistuoja“.

„Objektai, kuriuos laikome „dideliais“ ir „tankiais“, Visatoje yra gana reti: tai planetos, žvaigždės ir su jomis susijusios liekanos - baltosios nykštukės, neutroninės žvaigždės ir juodosios skylės, - aiškino Gobelis.

Nors vien mūsų galaktikoje yra nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių, atsitiktiniai jų susidūrimai yra itin reti dėl didžiulio atstumo tarp objektų, sakė Klempsono universiteto fizikos ir astronomijos docentas Džonatanas Zrakas (Jonathan Zrake).

„Išskyrus itin pažangią civilizaciją, turinčią beveik neribotus išteklius ir energiją, kuri sąmoningai „paleistų“ juodąją skylę į Saulės sistemą, toks susidūrimas toks mažai tikėtinas, kad jo tikimybė praktiškai lygi nuliui“, - sakė Gobelis.

„Tačiau mes paprastai nesijaudiname dėl žvaigždžių, praskriejančių pro Saulės sistemą, todėl tai galima ekstrapoliuoti kitiems galaktikos objektams“, - sakė jis.

„Kartkartėmis žvaigždės priartėja pakankamai arti ir iš tolimiausių Saulės sistemos pakraščių, vadinamojo Oorto debesies, išmuša kelias kometas - jų gravitacinė įtaka Saulės sistemai turi įtakos. Be abejo, tas pats bus ir su juodosiomis skylėmis bei kitomis už Saulės sistemos ribų klajojančiomis kompaktiškomis masėmis“, - pažymėjo jis.

Ar turėtume bijoti „artimųjų“ juodųjų skylių?

Ekspertų teigimu, net artimiausios mūsų Saulės sistemai juodosios skylės yra per toli, kad galėtų mus kaip nors paveikti.

Pavyzdžiui, V616 Monocerotis, kuri laikoma viena artimiausių, yra už daugiau nei trijų tūkstančių šviesmečių.

„Net jei juodoji skylė prarytų savo žvaigždę dvynę, jos masės nepakaktų niekam kitam, išskyrus kelis spinduliavimo pliūpsnius“, - pabrėžė Gobielis. - Tokiu atstumu nuo Žemės ją apskritai pastebėtume tik galingais prietaisais. O poveikis Žemei būtų nulinis.“

Juodosios skylės skirstomos į du pagrindinius tipus: žvaigždines ir supermasyvias (nors naujausi tyrimai parodė, kad tikriausiai egzistuoja kažkokia tarpinė klasė). Žvaigždinių juodųjų skylių masė kelis kartus didesnė už mūsų Saulės masę. Kita vertus, supermasyvių juodųjų skylių masė gali būti nuo kelių milijonų iki milijardų Saulių.

Žvaigždinės masės juodosios skylės, tokios kaip V616 Mon, yra masyvių žvaigždžių, žuvusių per katastrofiškus kosminius sprogimus, liekanos - jos dar vadinamos supernovomis. Artimiausia žvaigždė, iš kurios teoriškai galėtų susidaryti juodoji skylė, yra Betelgeizė, antra pagal ryškumą žvaigždė Oriono žvaigždyne.

Pasak Zreiko, Betelgeizė artėja prie savo gyvavimo pabaigos ir per artimiausius maždaug dešimt tūkstančių metų tikriausiai sukurs supernovą. Tačiau ji taip pat yra maždaug už 500 šviesmečių nuo mūsų, todėl net jei ji ir virstų juodąja skyle, tai neturėtų jokio poveikio Žemei.

Kaip arti turėtų būti juodoji skylė, kad ji ką nors paveiktų?

„Nors būtų sunku nepastebėti supermasyvios juodosios skylės ar net vidutinės masės juodosios skylės kur nors netoli Saulės sistemos, visai įmanoma nepastebėti žvaigždės masės juodosios skylės Saulės sistemos prieigose“, - sako Gobelis.

„Tačiau net ir didelė, tarkime, 30 Saulės masių žvaigždės masės juodoji skylė turėtų būti arčiau Neptūno (kuris yra beveik 30 kartų toliau nei nuo Žemės iki Saulės), kad darytų kokį nors gravitacinį poveikį Žemei, ir maždaug tokiu pat atstumu kaip Jupiteris (maždaug penkis kartus toliau nei nuo Žemės iki Saulės), kad pritrauktų Žemę jėga, maždaug prilygstančia Saulės gravitacijai“, - sakė jis.

Manoma, kad juodosios skylės yra visagalės kosminės šluotos, sugeriančios viską, kas pasitaiko jų kelyje, tačiau Gobelis sako, kad tai visiškai netiesa.

„Apskritai juodosios skylės materiją sugeria siaubingai blogai“, - sakė jis. - „Atsakymas į klausimą, kodėl juodosios skylės vis dar nesugriovė visatos, yra tas, kad jos dažniausiai yra labai neefektyvios ir blogai auga.

Ką daryti, jei Žemė įsiurbiama į juodąją skylę?

Jei juodoji skylė kaip nors priartės prie Žemės (pvz., arčiau nei Mėnulio orbita) ir judės pakankamai lėtai, mūsų planetą neabejotinai suplėšys neįtikėtina gravitacija.

„Žemė prarastų atmosferą ir vandenynus, o iš Žemės mantijos į kosmosą išsiveržtų išsilydęs metalas“, - sakė Zreikas.

Žemės nuolaužos nukris į orbitą aplink juodąją skylę ir išgaruos į jonizuotas dujas, sudarytas iš atomų ar molekulių, praradusių elektroną arba, atvirkščiai, įgijusių papildomą elektroną. Pasak Zreik, šios dujos aplink juodąją skylę suformuos medžiagos žiedą, vadinamąjį akrecinį diską, ir didžioji jo dalis bus absorbuota per kelias valandas ar dienas.

„Išsiskyrusi energija išstums galingus plazmos - vienos iš keturių pagrindinių materijos būsenų - srautus į kosmosą ir sukurs didelės energijos spinduliuotę. Astronomai iš netoliese esančių planetų tikriausiai pastebės spinduliavimo pliūpsnį“, - sakė jis.

Tačiau tikimybė, kad šis scenarijus išsipildys, yra astronomiškai maža. Šiek tiek labiau tikėtinas, bet vis dar mažai tikėtinas scenarijus, kai juodoji skylė priartėja pakankamai arti, kad vienaip ar kitaip paveiktų Žemę, bet ne taip arti, kad prarytų mūsų planetą.

Didžiausią pavojų, bent jau gyvybei planetoje, kelia atvejis, kai juodoji skylė iškreipia Žemės orbitą tiek, kad pasikeičia klimatas, arba didžiulis Saulės sistemos nuolaužų (asteroidų, kometų ir palydovų) kiekis juda link mūsų su didele susidūrimo rizika, aiškina Zreikas.

„Gyvybė Žemėje tikriausiai išliktų, tačiau žmonija ir dauguma daugialąsčių rūšių Žemėje vargu ar išgyventų“, - daro išvadą Gobelis.

Ekspedicijos ir observatorijos nuolat atskleidžia daugiau apie juodąsias skyles, tačiau ekspertai sutaria, kad tikimybė, jog Žemė bus praryti juodosios skylės, praktiškai lygi nuliui. Net artimiausios juodosios skylės, tokios kaip V616 Monocerotis, yra per toli, kad galėtų turėti kokį nors poveikį mūsų planetai.