Kadagių Naudojimas Liaudies Medicinoje

Tarp krūmų, aktyviausiai išskiriančių fitoncidus, svarbi vieta tenka kadagiams - šiauriniams kiparisams. Tai visžaliai kiparisinių šeimos augalai. Krūmai užauga iki 12 m. Viena iš 70 rūšių - paprastieji kadagiai - vertinami ir kaip vaistiniai augalai. Kitos rūšys, pavyzdžiui, kazokinis kadagys ar virgininis kadagys, garsėja kaip dekoratyviniai augalai, atsparūs miesto sąlygoms.

Auginimas

Gerai auga pelkėtose dirvose, bet labiau mėgsta smėlėtas dirvas ir priekalnius.

Krūmų spygliai turi vertingą, ypač miesto gyventojams, savybę - geba gryninti orą.

Jie gana dideliais kiekiais išskiria fitoncidus - gaivingus augalinius antibiotikus. 1 hektaras lapuočių miško vasarą per dieną išskiria 2 kg lakiųjų fitoncidų, spygliuočių - 5 kg, o 1 hektaras kadagių išskiria 30 kg mikroorganizmus naikinančių lakiųjų medžiagų.

Paprastieji kadagiai nėra reiklūs.

Auga net vidutinio drėgnumo sausokose, nelabai derlingose dirvose, saulėtoje ar pavėsingoje vietoje, bet geriau vystosi atvirose vietose.

Dauginasi dažniausiai sėklomis. Žydi gegužės mėn., sėklos sunoksta kitų metų rudenį.

Vaisius pradeda vesti po 5-8 metų. Vėlų rudenį tarp žalių kadagių spyglių galima rasti sunokusių melsvai juodų uogų. Gausūs derliai kartojasi kas 3-5 metus.

Išorinis krūmų grožis puikiai dera su tokiomis vertingomis savybėmis, kaip atsparumas šalčiams, sausrai ir nereiklumas dirvai.

Naudojimas

Kadagiai - viena iš seniausių ir patikrintų vaistinių priemonių, vartojamų į vidų ir išoriškai. Iš jų ruošiamos tinktūros, nuovirai, kompresai ir ekstraktai, gydant nervinius sutrikimus, reumatizmą, podagrą, inkstų akmenligę. Šiuos augalus minėjo dar romėnų poetas Vergilijus (70-19 m.pr.m.) Kadagių šakomis ir uogomis senais laikais smilkydavo patalpas per infekcinių ligų epidemijas.

Amerikos indėnai nuo senų laikų naudojo uogų nuovirą odos, kaulų ir sąnarių tuberkuliozei gydyti. Jie nunešdavo ligonius į kadagynus, ir dervingas, fitoncidų turtingas oras aplink šiuos augalus žymiai pagerindavo jų būklę. Šį metodą iš indėnų perėmė pirmieji persikėlėliai iš Europos.

Avicena rekomendavo kadagius kaip šlapimo išsiskyrimą skatinančią priemonę.

Visos šiaurinės Eurazijos tautos ruošdavo degtininę kadagių uogų trauktinę. Sutirštintos sultys, sunokusių uogų išspaudos, arbatos iš uogų buvo vartojamos kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė, kadagių pelenų antpilas su raudonu vynu buvo vartojamas, gydant vandenligę, kadagių aliejus - reumatizmą.

Liaudies medicina siūlo uogas užplikyti ir gerti, gydant kepenų, šlapimo pūslės ligas, inkstų akmenligę, reumatizmą.

Šviežias uogas galima valgyti, sergant skrandžio opalige, uogų ir šakelių nuoviras naudingas, kai nėra menstruacijų, šakelių nuoviras tinka nuo diatezės.

Bulgarų liaudies medicina rekomenduoja nuo lėtinių odos susirgimų (egzemos, neurodermito, psoriazės ir kt.) gerti tokią liaudišką priemonę: 2 arbatinius šaukštelius smulkintų uogų užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens. Atvėsusį ir nukoštą antpilą virti su cukrumi vandens vonelėje, kol pasidarys sirupo konsistencijos. Vartoti po 1 arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną, leidus gydytojui.

Vokietijoje uogos vartojamos, sergant skrandžio, kepenų ir odos ligomis (niežai, dedervinė ir kt.). Prancūzijoje laikoma, kad visos kadagio dalys naudingos sveikatai, ypač kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė. Suomijoje išskirta viena iš uogų veikliųjų medžiagų - podofilotoksinas, kuris pasižymi antinavikiniu aktyvumu. Lenkijoje ir Bulgarijoje kadagių uogos skiriamos kaip diuretinė priemonė, sergant lėtiniu inkstų ir šlapimo pūslės uždegimu, kepenų ligomis, dermatitu, reumatizmu.

Šiuolaikinė mokslinė medicina nepamiršo gydomosios šiaurinių kiparisų uogų vertės. Preparatai iš kadagių uogų vartojami, gydant inkstų ir šlapimo pūslės ligas, kaip mikrobus naikinanti ir uždegimą slopinanti priemonė, derinant ją su antibiotikais ir kitais vaistais.