Iš tolimo kosmoso atkeliaujantys signalai sudaro matematinę seką – dėl to mokslininkai įtaria, kad tai gali būti nežemiškos technologijos veikimo požymis. Blicarai – kosminiai signalai, tetrunkantys apie milisekundę – pirmą kartą užfiksuoti 2007 metais, o nuo to laiko užfiksuota dar 10 tokių atvejų. Kol kas niekas neturi aiškaus atsakymo, kokia yra šių signalų kilmė ir priežastis. Tačiau atlikus naują tyrimą nustatyta, kad šie energijos pliūpsniai susirikiuoja taip, kad jokie dabar žinomi fizikos dėsniai nėra tinkami jiems aprašyti.
Neįtikėtina, tačiau vienos XIX amžiaus laivų katastrofų paslaptys ir jų kaltininkai išaiškėjo tik praėjus šimtui metų. Šmėkla iš rūko 1889 m. kovo 7-osios išvakarėse nedidelis austrių gaudytojų burlaivis „Louksas“ plaukė Lamanšo kanalu į Angliją. Oras buvo drėgnas ir ūkanotas, alsavo mažas vėjelis. Vidurnaktį burlaivis kirto pagrindinę kanalo magistralę. Rūkas buvo tirštas – budinti komanda ausis įtempusi klausėsi kitų laivų signalų. Staiga pasigirdo neįprastas jūros erdvėms garsas – šuns lojimas. Iš rūko lyg šmėkla išniro didelio laivo korpusas.
Pastabesnių internautų dėmesį patraukė keli internetinių skelbimų portalų skelbimai, kuriuose rašoma, kad parduodami bebro sruogliai. Teigiama, kad tai - idealus produktas nuo impotencijos, taip pat teigiama, jog ši medžiaga gali veikti žymiai efektyviau nei bet kuris energetinis gėrimas. Kaip yra iš tiesų: ar tai – stebuklingas vaistas, o gal nelegalus produktas, kurio prekybai reikia gauti specialius leidimus?
Jei žmogus prisiekinėja XX a. 6-ame dešimtmetyje matęs skraidančią lėkštę, neskubėkite jo smerkti ir laikyti pamišėliu. Giedrą 1951 m. liepos 16 d. rytą iš TSRS Šiaurės laivyno teritorijos Murmanske eilinės patruliavimo užduoties pakilo 1619-ojo naikintuvų aviacinio pulko grandis La-11. Pirmąsias 30 min. skrydis vyko ramiai, o tada, skrisdamas maždaug 4 km aukštyje, skrydžiui vadovaujantis kapitonas Piotras Vusovas Šiaurės Žemės pusėje pastebėjo lėtai judantį kažkokį objektą.
Chuano Fernandeso archipelagas, esantis ramiajame vandenyne už 670 km. į vakarus nuo Čilės krantų, pagarsėjo ne viena nepaprasta istorija. 1704-aisiai metais anglų galera „Cinque Ports“ plaukiojo pietinėse jūrose ir užsuko į Chuano Fernandeso salyną, kad paimtų Mas a Tierra saloje anksčiau paliktus produktus. Tačiau sandėlis buvo aptiktas išplėštas. O sandėlį įrenginėjo laivo bocmanas Aleksandras Selkirkas. Dėl apiplėšto sandėlio kilo ginčas tarp Selkirko ir laivo kapitono. Apimtas pykčio bocmanas nusprendė palikti laivą, o kapitonas palaikė šį sprendimą.
Estijos karinių technologijų bendrovė „Terramil OU“ išrado vandens nepraleidžiančią požeminę slėptuvę nuo bombų, kuri galėtų būti naudojama ištisam požeminiam miesteliui sukurti. Tartu universiteto mokslininkai išbandė tą slėptuvę ir padarė išvadą, kad ji patikimai apsaugotų žmones nuo ilgojo nuotolio ginklų atakos, sakė universiteto atstovai.
Avicena kažkada yra pasakęs: gydytojas, kovodamas su liga visuomet turi tris instrumentus: žodį, žoles ir peilį. Kitaip tariant, jau labai senai žmonės žinojo, kad žodis arba mintis yra svarbesni dalykai už vaistus ar chirurgines intervencijas. Žiniasklaidoje buvo aprašytas atvejis, kai vienos Paryžiaus ligoninės jauna psichologė Emili Ki, rizikuodama apsijuokti paprašė, kad vyr. gydytojas leistų atlikti nedidelį eksperimentą. Ligoninės pacientai turėjo tris kartus per dieną garsiai ir mintimis kartoti tą pačią frazę: „Kiekvieną dieną aš jaučiausi vis geriau ir geriau“. Ligoniai buvo prašomi šią frazę kartoti ne mechaniškai, o bandant pajausti, jog viskas taip iš tikrųjų vyksta.
Ar tai būtų keiksmažodis, ar prievartinis bauginimas, padedantis suvaldyti tikinčiuosius, ar eufemizmas, reiškiantis blogą pasimatymą, atrodo, kad pragaras yra plačiai įsišaknijęs mūsų religinėje ir kultūrinėje sąmonėje. Tačiau taip buvo ne visada. Šiandien daug teologų laikosi nuomonės, kad pragaras yra amoralus ir apskritai neegzistuoja, rašo thedailybeast.com. Tai kelia klausimą: iš kur kilo pragaro vaizdiniai ir kodėl mes juos turime?