Pakeleivis

Atrodo tai lyg sapnas. Jis vis dar negali patikėti, kad jie čia, jie egzistuoja ir tai ne filmų sukurtas agresyvus personažas, o gyvas, pykčiu dvelkiantis padaras…  Akys, rodos mato kiaurai, žingsniai tokie didus, galingi… Tai tikrai ne žmogus. Jo kūną sukausčius baimė, iš proto varantis širdies plakimas ir Dievo meldimas – Apsaugok mane..

Žingsniai artėja, rodos širdis jau stoja… Jis laiko įsikibęs kišeninį peiliuką… Gal padės.. Staiga, tyla, tik jo širdies plakimas… pasigirsta urzgimas… Jie čia.

Kojos pačios leidosi bėgt, kūnas kaip sapne atsilieka. Nugarą kamuoja nepakeliama baimė. Jis bėga į tamsą, į nežinią, galbūt į pražūtį. Ausyse pasigirsta skardus kaukimas ir šūvis. Akyse aptemo, pakeleivis krito be sąmonės.

Pabudo jis nuo aitraus jazminų kvapo, medinėje lūšnelėje, saulės šviesa pati skverbėsi pro tarpus. Jo daiktai gulėjo šalia gulto, ant medinės skrynios. Po kambarį vinguriavo juodas katinas. Negi pas raganą pakliuvau ? – pamanė jis. Pakeleivis pažvelgė pro langą, išvydo lyg rojaus kampelį ir merginą kažką uoliai darančią palei upės krantą.

– Labas – tarė jis,

– Sveikas, kaip galva? – nė neatsisukus atsakė.

– Galva? – susimąstė jis

– Na, radom tave gulintį be sąmonės su žaizda galvoje miško glūdumoj…

– Mes?

– Aš ir Džekas – pažvelgus į mane tarė.

Jos akys. Gintaro spalvos akys. Ji tokia nepaprasta pamanė jis.

– Kas tas Džekas? – susidomėjo pakeleivis.

– A, mano šuo, štai jis – parodė pirštu į upės pakrantėje gulinti padarą. Didelį, gauruotą, aštriu žvilgsniu žvelgiantį šunį.

– Jis.. jis milžiniškas – nustėro pašnekovas

– Tai dėl genetinės modifikacijos, o šiaip jis meilumo įsikūnijimas – tarė mergina – tai kur keliauji? Kas atvedė į šias apylinkes?

– Mane vijosi. Mane vijosi vilkolakiai. – kiek pasimetęs tarė jis.

– Hmm.. sakyčiau stiprus sumušimas. Eime išvirsiu arbatos.

Gal tai tik buvo sapnas? Gal.. Bet aš jaučiau juos, jų kvapą.. Begerdamas arbatą pakeleivis žvalgėsi, aplink buvo senoviniai indai, baldai. Keli šiuolaikiniai daiktai. Jo mąstymą sustabdė garsus kauktelėjimas, toks pats kokį girdėjo vakar.

– Daktaras atvažiavo, jis tave apžiūrės. Džekai! Namo! – šūktelėjo ji.

Į trobą įžengė tamsiaplaukis jaunuolis nešinas, atrodo, sunkų krepšį. Paskui jį įbėgo Džekas. Atsisėdo priešais jį, nenuleido žvilgsnio. Jis negirdėjo jų pokalbio, žiūrėjo į jį, tas pačias akis, mirties norinčias akis. Tada vėl užsimerkė.

Pabudęs apsidairė, buvo baugu ir tamsu, tik žvakių šviesa bandė pažaboti tamsą. Troboje nieko nebuvo. Tolumoje girdėjosi vilkų staugimas. Buvo pilnatis. Kūną apėmė nevaldoma baimė. Kaukimas artėjo. Širdies darbą paskatino iš niekur atsiradęs katinas ir vėl tas pats alsavimas.

– Sveikas atvykęs į mūsų pasaulį Ričardai – įtūžusiu balsu kažkas tarė.

– Iš kur tu žinai mano vardą? – suglumo Ričardas

– Tave seku nuo pat gimimo, tik gaila tavo tėvas nespėjo tau padėti.

Ričardą apėmė įniršis, išsitraukęs kišeninį peiliuką Ričardas smogė į šešėlį tūnantį už jo. Pasigirdo gailus kaukimas ir smūgis iš kito šono. Nukritęs Ričardas pamatė tas pačias akis, tik nebe tą kūną. Tai buvo vilkolakis, o šalia stovintis ant trijų sužeistas Džekas… Ričardas pajuto stiprų skausmą krūtinėje ir pasąmonėj žodžius – Tu išrinktasis…

Atsiuntė Inga

Parašyk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink juo su paranormal.lt skaitytojais. Rašyti straipsnį