Valgomieji sausmedžiai – viena perspektyviausių kultūrų

Jeigu kas paklaustų, kokia uoginė kultūra šį sezoną labiausiai nustebino ir nudžiugino, nedvejodamas pasakyčiau – tai valgomasis, tiksliau, melsvauogis sausmedis. Jau daugeliui sodininkų tai senokai pažįstamas uogakrūmis. Bet pradžiai, vis dėlto, truputis žinių apie sausmedžius. 

Pasaulyje jų priskaičiuojama apie 180 rūšių, nemažai hibridų ir daug išvestų veislių. Tai krūmai arba vijokliai, daugiausia paplitę Šiaurės pusrutulio zonoje, itin daug rūšių Kinijoje, Rusijoje, Š. Amerikoje. Pas mus šalyje natūraliai auga tik viena rūšis – paprastasis sausmedis, kuris aptinkamas miškuose. Tai krūmas, subrandinantis raudonas uogas, kurios, kaip ir visos augalo dalys, yra nuodingos. Gėlininkai augina keletą vijoklinių sausmedžių rūšių su gana dekoratyviais kvapniais vamzdiškais žiedais, išskiriančiais daug nektaro, kuriuos vakarais aplanko drugeliai sfinksai. Amerikoje žydinčių sausmedžių žiedų nektaru maitinasi kolibriai. O mus labiausiai domina kultūriniai valgomieji sausmedžiai, subrandinantys valgomas uogas.

Pas mus valgomieji sausmedžiai pradėjo plisti dėl labai ankstyvo uogų prinokimo. Priklausomai nuo pavasario, uogos prinoksta gegužės trečioje dekadoje – birželio pradžioje. Tų pirmųjų valgomų sausmedžių veislių uogos yra nors ir gana saldžios, bet smulkutės ir greitai nubyrančios nuo krūmo. Tokius kelis sausmedžius teko auginti prieš kokius 15 metų, kurie ir po šiai dienai likę. Valgomieji sausmedžiai yra gana ilgaamžiai, dera 20–30 metų. Prieš ketvertą metų įsigijau 12 įvairių veislių valgomojo sausmedžių sodinukų ir jau nuo kitų metų jie pradėjo derėti, o šiemet ypatingai gausiai užderėjo. Uogos stambios, iki 2–3 g, ilgai išsilaiko ant krūmelių, kai kurių veislių – net iki liepos vidurio. Savo vertingų medžiagų sudėtimi niekuo nenusileidžia šilauogėms. Turi netgi pranašumų prieš jas. Be to, ženkliai mažiau reikalauja sąnaudų sodinimo vietų paruošimui, lengviau galima padauginti, pakelia didelius šalčius, pavasarines šalnas – iki 6–7 laipsnių. Net tik sėklomis, bet gerai įsišaknija ir žaliaisiais auginiais dirbtiniame rūke. Kas jau augina, žino, kad ką tik pamėlynavusios uogos dar nereiškia, jog jos jau yra prinokusios, reikia palaukti savaitę ar pusantros, kol visiškai prinoks. 

Ko iki idealumo trūksta šiai kultūrai? Ogi visai nedaug. Ko gero, užtektų poros ne itin sudėtingų „korekcijų“. Pirmiausia, galėtų būti saldesnės. Manau, selekcininkams tai nesudėtinga padaryti, be to, yra jau ir gana saldžių veislių. Kaip minėta, nereikia skubėti skinti uogas, nors spalva rodo, kad tarsi jos ir prinokusios.  Rimtesnė problema – pasiekti, kad uogos būtų standesnės, turėtų storesnę odelę. Kad tai uogos labai vertingos, galima spręsti pagal paukščius. Pastebėjau, kad sausmedžių uogas labai mėgsta juodieji strazdai, tuomet net beveik neliečia šalia derančių braškių. Prieš keletą metų Vilniuje, VU Kairėnų botanikos sode, teko stebėti: kai sausmedžiai noko, juose masiškai „ganėsi“ varnėnai. 

Norint savo sklype turėti valgomųjų sausmedžių, geriausia jų įsigyti rudenį, nes pavasarį anksti prasideda jų vegetacija, ir jie nemėgsta persodinimų. Tai tikrai labai populiarėjanti sodo kultūra, nes šviežios uogos (galima džiovinti, užšaldyti) arba iš jų pagamintos uogienės, kompotai ir vynas, tikiu, didžiajai daugumai turėtų patikti.

Pranas ZUBRICKAS

https://www.mignalina.lt