Nuo beverčių krūmamedžių – iki derlingų riešutynų

Dar prieš porą dešimtmečių į riešutmedžius Lietuvoje buvo žvelgiama kaip į beverčius medžius, netinkamus net malkoms, tačiau dabar požiūris pasikeitęs kardinaliai – vis daugiau ūkininkų ir sodininkų ryžtasi auginti lazdynus ir graikinius riešutmedžius.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per ketverius metus riešutynų plotai išaugo daugiau kaip tris kartus: 2021 m. riešutų medžiais mūsų šalyje buvo užsodinta 1 555 hektarai, 2020-aisiais – 1 201, 2017-aisiais – 451 hektaras. Plečiantis riešutmedžių giraitėms, sparčiai augo ir nuimamas derlius: 2021 m. buvo nuimtos 202 tonos riešutų, 2020-aisiais – 185, 2017-aisiais – 48 tonos riešutų.

Prognozuojama, kad Lietuvoje riešutynų plotai ir toliau augs, nes tai nereikli, bet pelninga žemės ūkio kultūra, be to lietuviai jau pamėgo mūsų šalyje auginamus riešutus. Jau po poros savaičių lazdynų riešutų derlių ruošiasi rinkti ir vienas pirmųjų riešutininkystės kaip žemės ūkio šakos pradininkų Lietuvoje Rimas Norus.

Vyras ne tik rūpinasi savo jau brandžiu riešutynu, bet ir padeda kitiems įveisti riešutmedžių plantacijas.

 „Prekiauju riešutmedžių sodinukais, matau, kad žmonės masiškai tuščius laukus užsodina lazdynais. Pats plėstis jau nežadu, bet padedu jauniesiems ūkininkams, kurie sodina riešutynus. Įveisiant šią kultūrą galima gauti paramą, todėl dažnai riešutmedžių plotai būna nemaži – po 10–20 hektarų“, – pasakoja R. Norus.

 Pašnekovo teigimu, šios kultūros populiarėjimą galima paaiškinti tuo, kad tai mažiausiai priežiūros reikalaujantis sodas. Skirtingai nei, pavyzdžiui, uogas, riešutus galima surinkti bet kada turint laiko, todėl riešutų auginimas gali būti ir papildoma veikla. „Aš pats dar šį pavasarį surinkau rudenį nespėtus surinkti krituolius – riešutai buvo sveikut sveikutėliai“, – sako R. Norus.

 Vis dėlto riešutų augintojas pabrėžia, kad nėra taip, jog pavasarį pasodinus riešutmedžius galima tik rudenį atvykti susirinkti derliaus. Darbo riešutyne netrūksta: lazdynus būtina retinti, genėti, prižiūrėti, kad neįsimestų puvinys. Be to, krūmamedžius reikia saugoti nuo nekviestų svečių: jaunus stiebelius itin mėgsta kiškiai, o riešutus taikosi išnešioti kėkštai, strazdai, kai kada – ir voverės. Todėl būtina pasirūpinti riešutyno apsauga. R. Norus savo 16 hektarų riešutų giraitę apjuosė tvora, o derlių akylai saugo vokiečių aviganiai.

Paukščius atbaidyti padeda įvairios garsinės priemonės. „Riešutyne dirbti reikia, bet riešutams tikrai nereikia tiek priežiūros kaip, pavyzdžiui, uogoms. Uogų augintojai nuolat priversti baimintis, kad derliaus neišnešiotų paukščiai, nesupūdytų lietus, o su riešutais gerokai mažiau vargo. Žinoma, riešutus mėgsta kėkštai ar strazdai, bet uogų paukščiai gali nulesti visą krūmą, o riešutų – tik vieną kitą branduolį, todėl jų užteks visiems“, – pasakoja riešutų augintojas.

 Pats R. Norus riešutininkyste susidomėjo visiškai atsitiktinai. Kaip jis pats sako, jo venomis teka bitininko kraujas. Prieš keturiolika metų sumąstęs plėsti savo bityną, jis ėmė ieškoti augalų, kurie būtų naudingiausi bitėms. Taip jo ūkyje atsirado lazdynų giraitė, nes šie riešutmedžiai pavasarį pažeria daugiausia žiedadulkių.

 „Bet kai sulaukiau pirmojo derliaus, pamačiau, kad riešutai gali tapti puikia verslo niša“, – šypsosi R. Norus.

Maždaug 24 hektarų plotą apimančias riešutmedžių giraites jis pasodinęs Kauno rajone ir Dzūkijoje. Dabar R. Norus beturi 16 hektarų riešutyną pakaunėje. Ilgametė riešutų auginimo patirtis padėjo atsirinkti pačias geriausias veisles, tinkamas auginti lietuviško klimato sąlygomis.

Pašnekovo teigimu, dabar jam nebereikia baimintis, ar užderės riešutų, ar jie nenušals, ar neužpuls ligos. Visų veislių riešutai yra stambūs, turi branduolius, o svarbiausia – jų viduje nėra luobelės. Kaip pastebi pašnekovas, net lenkai važiuoja į Lietuvą pirkti riešutmedžių sodinukų.

 Jis bandęs auginti ir graikinius riešutmedžius, tačiau šie ūkyje niekaip neprigijo, nors Lietuvoje yra ne vienas ūkininkas, galintis pasigirti nemažomis graikinių riešutų plantacijomis. „Šiemet kaip niekad daug pardaviau sodinukų. Riešutynai, mano skaičiavimais, dera apie keturiasdešimt metų, o išpjovus senus medžius naujieji atauga daug greičiau. Čia matematika paprasta – jeigu pasodinsi malką, derliaus nebus. Bet per savo praktiką atrinkau pačias geriausias rūšis. Todėl galima pasinaudoti patyrusių riešutininkų patirtimi ir įveisus riešutyną jau po kelerių metų į kišenes krautis eurus“, – juokiasi R. Norus. Nesunku pasiskaičiuoti ir uždarbį – iš vieno hektaro per sezoną galima nuskinti iki trijų tonų riešutų. Ūkininkas teigė, kad šiemet riešutų derlius turėtų būti labai geras – šakos tiesiog aplipusios riešutais.

Kaip pasakojo pašnekovas, daugiau kaip dešimtmetį tautiečius teko įtikinėti, kad jo parduodami riešutai tikrai užauginti Lietuvoje, o ne atvežti iš kitur. Dabar situacija pasikeitusi – didžiąją dalį produkcijos lietuviai nuperka tiesiai iš ūkio.

Daugiausia parduodama kekėmis nuskintų lazdyno riešutų – tokie riešutai dar nebūna visiškai sunokę, todėl juos reikia suvalgyti per savaitę, kitaip jų branduolys susitraukia. O kai surenkami jau ant žemės nukritę branduoliai, jų vartojimo laikas praktiškai neribotas.

 „Seniau lazdynas buvo tarsi piktžolė, bevertė malka, o dabar tai žemės ūkio kultūra, kuriai auginti galima gauti net paramą. Mūsų tautiečiai visada vertino tai, kas užauginta natūraliai ir ekologiškai, galiu drąsiai sakyti, kad pamėgo ir lietuviškus riešutus“, – sako R. Norus.

Valstietis.lt