DIRVINIAI ASIŪKLIAI: savybės ir kontraindikacijos

Anksti pavasarį laukuose, šalikelėse, daržuose, ant geležinkelio sankasų ir kitur galima pamatyti besistiebiančius dirvinių asiūklių stiebus. Stiebeliai nešakoti, 7-25 cm aukščio.

Sultingi, šviesiai rudos arba raudonai rudos spalvos dirvinių asiūklių stiebeliai viršuje turi piestelę - varputę su sporomis. Kai sporos iš-barstomos, stiebeliai nudžiūsta. Tada išauga žali vegetatyviniai stiebai su keturbriaunėmis arba penkiabriaunėmis šakutėmis, be ertmės viduje, ryškiai žaliomis ir labai kietomis. Turi stiebo lapamakštes, dantelius: trikampiškai lancetinius, aštrius, juodai rudus, suaugusius po 2-3. Šakelės nukreiptos įstrižai į viršų. Kaip sakydavo mano močiutė - į saulutę šakeles kelia.

Žalius dirvinių asiūklių ūglius galima rinkti vasarą: nupjauti 5 cm aukštyje; labai svarbu, renkant dirvinius asiūklius, kruopščiai apžiūrėti šakeles, kad netyčia nebūtų paimti kitų rūšių asiūkliai. Tai gali pakenkti sveikatai. Todėl labai svarbu iš anksto gerai susipažinti su botaniniais dirvinių asiūklių požymiais.

Štai vienas atvejis.

Maždaug 2001 metais pasikvietė mane viena pažįstama pakonsultuoti jos mamą dėl gydymosi žolelėmis. Moteris sirgo paskutinės stadijos kasos vėžiu. Mano vizitas buvo grynai psichologinio pobūdžio: “Labai prašau ateiti tiesiog pasikalbėti, jai bus lengviau”. Kaip nustebau, kai pamačiau mirštančios moters kambaryje išdėliotus džiūti miškinius asiūklius. Jų šakelės nulinkę, dvigubai šakotos, stiebų lapamakštės su 4-5 rudais plačiais aštriais danteliais. Moteris papasakojo, kad ruošia tokių asiūklių antpilus visą gyvenimą...

Atskirti dirvinius asiūklius mane dar vaikystėje mokė močiutė: “Dirvinio asiūklio šakelės ant stiebelių aukštyn link saulutės auga, ligonį nuo ligos į saulutę traukia. O tie asiūkliai, kurių šakelės į žemę žiūri, ir ligonį į žemę paguldys”. Toks vaizdinys padėdavo rasti dirvinius asiūklius ne tik man, bet ir mano dukroms, kurios, beje, taip pat tapo farmacininkėmis.

Dar kaimuose bijodavo šieno su asiūkliais. Arkliai nuo tokio šieno gaišdavo (galbūt dėl nikotino ir saponinų).

Dirvinis asiūklis painiojamas su ožkabarzdžiu asiūkliu. Ožkabarzdis asiūklis 2-os eilės šakelių neturi, o 1-os eilės šakelės ilgos, horizontalios, tribriaunės, menturiai rudi, stiebų lapamakštės turi dantelius, nesulituotus su baltu pieviniu apvadu.

Močiutė visada pasakodavo man, kad pavojingiausias yra balinis asiūklis: stiebas jo labai storas, šakelių neturi (arba mažai), ant stiebo negilios vagelės, ir jis su plačia ertme.

Dirvinių asiūklių cheminė sudėtis

Dirvinių asiūklių žolėje yra alkaloidų (ekvizetino, nikotino, 3-metok-sipiridino), saponino ekvizetonino, flavonoidų, organinių rūgščių (akonito, obuolių, oksalo), riebaus aliejaus, eterinio aliejaus, daug silicio rūgšties druskų, tirpstančių organiniuose junginiuose, rauginių medžiagų, dervų, kartumynų, polioksiantrachinono junginių, vitamino C, karoteno (provitamino A).

Dirvinių asiūklių žolės savybės

Asiūklius savo darbuose minėjo senovės gydytojas Avicena. Dirviniai asiūkliai buvo naudojami kaip unikali kraujavimą stabdanti ir kraują valanti priemonė.

Šiais laikais įvairiuose pasaulio universitetuose tyrinėjamas dirvinių asiūklių poveikis, pavyzdžiui, 2008 metais buvo įrodytas antitoksinis, stiprus diuretinis, antieksudatyvinis, antigrybelinis dirvinių asiūklių ekstrakto poveikis, pažymėtas spazmolitinis poveikis.

Asiūklių poveikis:

♦ rišantis,

♦ kraujavimą stabdantis,

♦ šlapimo išsiskyrimą skatinantis,

♦ uždegimą malšinantis,

♦ padeda šalinti šviną iš organizmo, apsinuodijus juo.

Atliekant bandymus su gyvūnais, nustatyta, kad dirviniai asiūkliai mažina cukraus kiekį kraujyje, sergant cukriniu diabetu.

Silicio rūgštis ir jos druskos labai svarbios daugumai gyvų organizmų audinių: daro įtaką kolageno (kremzlinio audinio) sintezei ir kaulinio audinio susiformavimui.

Todėl asiūklių žolės antpilą galima naudoti nuo sąnarių ir kremzlinio audinio patologijos, stuburo išvaržų.

Tačiau didelės dozės nerekomenduojamos, kad būtų išvengta silikozės.

Dirvinių asiūklių žolės ilgą laiką vartoti negalima.

Oficiali medicina dirvinių asiūklių preparatai naudoja, gydant uždegiminius šlapimtakių ir inkstų susirgimus, šlapimo pūslės akmenligę.

Įdomu, kad pagal jėgą asiūkliai lenkia inkstažoles. Tačiau dirvinių asiūklių preparatų negalima vartoti, sergant nefritu ir nefrozonefritu, nes gali sudirginti inkstus.

Kaip šlapimo išsiskyrimą skatinanti priemonė dirvinių asiūklių antpilas naudojamas nuo užsistovėjimo reiškinių (pabrinkimų), širdies nepakankamumo, plaučių nepakankamumo.

Dirvinių asiūklių žolė vartojama kompleksiniuose mišiniuose, gydant pleuritą, hipertoniją. Kaip kraujavimą stabdanti priemonė dirvinių asiūklių žolė naudojama nuo atsikosėjimo krauju, sergant tuberkulioze, nuo kraujavimų iš gimdos.

Dirviniai asiūkliai įeina į mikstūrą (pagal Traskovo receptą) nuo astmos. Dirvinių asiūklių žolės antpilas naudojamas pūlingoms žaizdoms praplauti, furunkuliozei, trofinėms opoms, hemorojiniams kraujavimams gydyti (dėti pavilgus su šaltu antpilu).

Dirvinių asiūklių žolės antpilas naudojamas skalavimams, sergant tonzilitu, stomatitu, kraujuojant iš nosies.

Kosmetologijoje dirvinių asiūklių žolės antpilas naudojamas, išretėjus plaukams, taip pat kaip kaukė nuo inkštirų bėrimo, nuo riebios veido odos. Plinkant asiūklių silicis kaupiasi prie plaukų šaknų ir padeda jiems augti.

Anksčiau spaustuvininkai plačiai naudojo dirvinių asiūklių antpilą organizmui valyti nuo švino druskų.

Šiuolaikiniai farmakologai rekomenduoja dirvinių asiūklių preparatus, metant svorį, nes jie palankiai veikia medžiagų apykaitą, normalizuoja vandens ir druskų balansą, šalina toksinus su šlapimu. Asiūkliai naudojami kompleksiniuose mišiniuose, sergant ateroskleroze, hepatitu, taip pat detoksikacijai.

Dirvinių asiūklių preparatai:

♦ skystas ekstraktas naudojamas kosmetologijoje odos ir plaukų priežiūrai;

♦ dirviniai asiūkliai įeina į pastos “Fitolizyn” sudėtį, kuri naudojama, sergant inkstų ligomis;

♦ su dirvinių asiūklių žole ruošiamus antpilus, nuovirus, arbatas, spiritines trauktines, ekstraktus, tepalus oficiali ir liaudies medicina naudoja įvairioms ligoms gydyti.

Dažniausiai asiūklių žolė naudojama mišiniuose. Jie parenkami individualiai, pasikonsultavus su gydytoju.

Dirvinių asiūklių nuoviras

4 valgomuosius šaukštus džiovintos dirvinių asiūklių žolės užpilti 1 stikline verdančio vandens emaliuotame inde. Vandens vonelėje pavirti 30 minučių (nuo užvirimo), vėsinti 10 minučių, nukošti.

Asiūklių nuovirą gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną, praėjus 1 valandai po valgio. Kursas - tik 3 savaitės. Dirvinių asiūklių preparatų negalima vartoti ilgą laiką be pertraukos, kad būtų išvengta silikozės.

Dirvinių asiūklių antpilas

2 valgomuosius šaukštus džiovintos dirvinių asiūklių žolės termose užpilti 0,5 l verdančio vandens, laikyti 1 valandą. Vartoti 4 kartus per dieną po 1/2 stiklinės, likus 30 minučių iki valgio.

Kontraindikacijos vartoti dirvinių asiūklių žolę:

♦ nėštumas,

♦ maitinimas krūtimi (laktacija),

♦ sunkios inkstų ligos (nefritas, nefrozė),

♦ individualus netoleravimas (alergija).

Svarbu nepamiršti, kad į dirvinių asiūklių sudėtį įeina medžiagos, kurios, perdozavus, gali pakenkti sveikatai. Prieš pradėdami vartoti dirvinius asiūklius, būtinai pasitarkite su gydytoju, griežtai laikykitės dozavimo ir gydymo kurso.

P komentaras: tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Pasitarkite su vaistininku ar gydytoju.