Gydomosios valerijonų savybės

Valerijonai plačiai naudojami liaudies medicinoje pačių įvairiausių ligų gydymui. Siūlome susipažinti su gydomosiomis šių vaistažolių savybėmis.

Vaistinis valerijonas – vienas iš labiausiai paplitusių vaistinių augalų, naudojamas tiek tradicinėje, tiek liaudies medicinoje.

Pavadinimu „cumbul“, arba „liaudis“, jis buvo žinomas dar žiloje senovėje – Egipte, Romoje ir Graikijoje, taip pat buvo labai populiarus Kijevo Rusioje.

Šiandieninis pavadinimas kilo iš lotynų kalbos veiksmažodžio „valere“, reiškiančio „būti sveikam“. Žinomas senovės graikų gydytojas Dioskoridas kalbėjo apie šio augalo šaknies savybes, teigė, kad ji padeda „valdyti“ mintis. Tau tikriausiai žinoma, kad katės labai reaguoja į šaknies kvapą ir tiesiog negali atsispirti pagundai pakramtyti žolės. XVIII amžiuje valerijonas buvo laikomas vienu iš pačių efektyviausių vaistinių priemonių ir plačiai naudotas daugelyje Europos šalių.

Vaistinis valerijonas – daugelis valerijoninių šeimos žolinių augalų

Taip, tai tiesa. Valerijonų gali būti įvairių tipų ir rūšių. Stiebas tiesus, cilindriškas, viduryje pilnas, maždaug 0,4–2 m aukščio, turi papildomą orinių šaknų sistemą. Šaknys ir šakniastiebiai yra stipraus specifinio kvapo, kartaus skonio. Lapai neporiškai plunksniški, kiaušiniški, lancetiški, dantyti, viršutiniai lapai dažniau lygiakraščiai. Žiedai smulkūs, rausvi ar rausvai balti, kvapūs, sukrauti skėtiškose kekėse. Vaisius – lukštavaisis su skristuku. Žydi nuo birželio iki rugsėjo. Sėklas lengvai išnešioja vėjas.

Vaistams naudojamo dvimečiai ir daugiamečiai šakniastiebiai su šaknimis. Žaliava iškasama rudenį arba ankstyvą pavasarį. Šaknys ir šakniastiebiai nuvalomi, plaunami šaltame vandenyje, vytinami ore ir džiovinami šiltose ir gerai vėdinamose patalpose.

Valerijonų poveikis žmogaus organizmui yra daugialypis

Valerijonai mažina jaudrumą ir gerina centrinės nervų sistemos veiklą, reguliuoja širdies darbą, mažina arterinį kraujospūdį, pasižymi silpnu tulžį varančiu poveikiu, skatina virškinamojo trakto sekrecijos liaukų veiklą. Liaudies medicinoje valerijonai naudojami nuo nervinio jaudrumo, isterijos, epilepsijos, migrenos, nemigos, galvos skausmo, hipertoninių skausmų, menopauzinės neurozės, širdies srities skausmų, kaip vaistas nuo glistų ir virškinimą gerinanti priemonė.

Iš šaknų ir šakniastiebių ruošiami antpilai, nuovirai, trauktinės

• Valerijonų antpilas: 20 g (arba 2,5 šaukšto) žaliavos užpilk stikline (200 ml) verdančio vandens. Gerti po 2–3 šaukštus 3–4 kartus per dieną, praėjus pusvalandžiui po valgio.
• Šaltas antpilas: 2 arbatinius šaukštelius žaliavos užpilk stikline šalto vandens ir laikyk 12 valandų. Gerti po trečdalį stiklinės 3 kartus per dieną.
• Nuoviras: 10 g smulkintos šaknies ir šakniastiebio užpilk 1,5 stiklinės vandens, pavirk 15 minučių ir atvėsink. Gerti po pusę stiklinės 3 kartus per dieną.
• Trauktinė: daroma santykiu 1:5 (reikia 70 % spirito). Geriama po 20–30 lašų 3–4 kartus per dieną.

Nervingiems žmonėms rekomenduojama valerijonų antpilą keletą mėnesių. Vyrai gali naudoti vadinamąjį valerijonų likerį – 1 šaukštas trauktinės atskiedžiamas tokiu pat kiekiu vandens.

Vaikams nuo išgąsčio duodama po 7–10 lašų tinktatūros 5 kartus per dieną, o sergantiems epilepsija rekomenduojama maudytis vonioje su valerijonų nuoviru (truputis šaknies litrui vandens).

Vaistus iš valerijonų gali vartoti ir vyrai, ir moterys. Ši vaistažolė padeda nuo išsekimo, įtampos, neišsimiegojimo – visa tai veikia bendrą organizmo ir odos būklę, veido spalvą. Rekomenduojama išbandyti tokią vonią: 150 g šaknų ir šakniastiebių sudėk į 2–3 sluoksnių marlės maišelį, nuleisk į vonią ir įpilk karšto vandens. Kada vonia prisipildys garų, nureguliuok 37 laipsnių temperatūrą – ji laikoma idealia vonioms su vaistiniais augalais. Procedūros trukmė – 10–20 minučių.

Dar vienas patarimas: džiovintas valerijonų šaknis galima sudėti į ploną medžiaginį maišelį ir pakabinti kambaryje (geriausias variantas – pakišti po lova). Tai teigiamai veikia miegą ir kraujospūdį.

Kaip auginti vaistinius valerijonus

Vaistiniai preparatai mūsų dienomis tikrai nepigūs, o dažno iš mūsų kišenėje nėra atliekamų pinigų (be to, ir vaistinėse reikiamų preparatų gali nebūti), todėl galima pamėginti auginti šį augalą patiems. Labiausiai šiai vaistažolei tinka derlingas juodžemis, dirva su molio ir smėlio priemaišomis ir pakankamai dideliu humuso kiekiu. Valerijonai gerai auga soduose, po medžiais.

Sėti sėklas galima vėlyvą rudenį – žiemos pradžioje, pavasarį ir vasarą. Kvadratiniam metrui reikia 0,7–0,8 g sėklų, gylis – 1–2 cm. Tarpai tarp eilių – 45 cm.

Išbandžiusieji pirmenybę teikia ankstyvai sėjai. Plotas paruošiamas dar rudenį: kvadratiniam metrui ant viršaus užpilamas kompostas ir 150–200 g pelenų, žemė perkasama iki 20–25 cm gylio ir išlyginama. Sėjama kaip galima anksčiau – kovą arba balandį (žinoma, jeigu leidžia oro sąlygos). Kad sėklos geriau dygtų, galima prieš sėją pamirkyti jas 15 minučių 1 % kalio permanganato tirpale. Minimali temperatūra, kurioje gali dygti sėklos, yra 5 laipsniai.

Daigai išdygsta per 2–3 savaites, o dar po poros savaičių išlenda lapeliai. Per sezoną 2–3 kartus galima patręšti organinėmis trąšomis.

sveikata.lt